Informacija gestų kalba
S. Eidrigevičius: „Nė vienas mano kūrinys nėra sukurtas tam, kad klaustum nuomonės“

S. Eidrigevičius: „Nė vienas mano kūrinys nėra sukurtas tam, kad klaustum nuomonės“

12 min skaitymo

„Kad ir kur būčiau, ką kalbėčiau ar kur keliaučiau, visada pabrėžiu savo vaikystę ir jaunystę. Šiuolaikiniai menininkai kartais nemėgsta kalbėti apie tokius dalykus. Jie nori kalbėti tik apie superšiuolaikiškumą, modernumą, kosmosą ir tai, kas neapčiuopiama. O aš nesivaržau kalbėti apie tai, kas buvo“, – sako menininkas STASYS EIDRIGEVIČIUS.

Spalio 30-ąją modernaus ir šiuolaikinio meno muziejuje „Stasys Museum“ atidaryta nauja S. Eidrigevičiaus fotografikos darbų paroda „Ir visur matau veidą“. Ši kūrėjo naujai išplėtota meno forma, kurioje tradicinės dailės raiškos – fotografija ir piešinys – susitinka skaitmeninėje erdvėje, Lietuvoje pristatoma pirmą kartą.

Su S. Eidrigevičiumi kalbamės apie kūrybinę laisvę, stebuklingą mamos duonos skonį, ryšį tarp meno ir žmogaus bei aplinkos veidus, piešiamus skirtingomis spalvomis.

Vos atėjusius į parodos atidarymą žmones pasitinka juoda duona. Ji figūruoja ir pačioje parodoje: padėtas duonos kepalas, taip pat duona matyti pakabintose nuotraukose. Ką šis parodos elementas jums reiškia? 

Mano gyvenime duona nėra dominuojanti, o matoma todėl, kad žmonės ją gerbia ir myli. Mano sūnaus vaikai ją dievina, todėl visada turiu jiems nuvežti kepalą, du ar tris. Sesuo kartais per kurjerį atsiunčia man ir penkis kepalus, o savivaldybė – vieną papuoštą – vardadienio ar gimtadienio proga. Žmonės duoną myli.

Mano mama kepdavo lygiai tokią pačią duoną – turinčią savo stebuklingą skonį. Keliaudamas po pasaulį, visur veždavausi bent gabalėlį. Tai būdavo mano dovana ar siurprizas.

Kartais žmonės, kol neparagauja, mano: „Gavome gabaliuką duonos, kas čia tokio?“ Tačiau paragavę iškart įvertina – tai stebuklas.

Tad duona jums yra ne tik Lietuvos, bet ir vaikystės skonis? 

Tiesa, kažkiek primena vaikystę. Kad ir kur būčiau, ką kalbėčiau ar kur keliaučiau, visada pabrėžiu savo vaikystę ir jaunystę. Kaip augau, aprašiau ir poemoje „Giedanti gaidžio galva“.

Šiuolaikiniai menininkai kartais nemėgsta kalbėti apie tokius dalykus. Jie nori kalbėti tik apie superšiuolaikiškumą, modernumą, kosmosą ir tai, kas neapčiuopiama. O aš nesivaržau kalbėti apie tai, kas buvo. Ir svarbiausia – kai pasakoju, žmonės nuoširdžiai klauso.

Štai turėjau paskaitą viename universitete, salėje sėdėjo apie septynis šimtus studentų. Buvau angliškai pasirašęs, ką sakysiu, turėjau rodyti Lietuvos kaimo nuotraukas. Galvojau: „Esu pasirašęs trylika puslapių, bet pradžioje pasakysiu ką nors nuo savęs, gyvai.“ Ir žinote, ką pajutau? Kad iškart atsirado kontaktas su sale, ji klausėsi! Supratau, kad skaityti tuomet jau būtų netaktas – reikia kalbėti.

Ir kalbėjau. Po paskaitos vienas dėstytojas pasakė: „Jūs sukūrėte naują anglų kalbą, ir mes viską supratome.“ Pagalvojau – štai čia yra įvertinimas! Bandžiau skaityti iš lapo, o išėjo taip, kad tiesiogiai bendrauti buvo kur kas geriau. Taip būna visur: kai žmogus skaito iš popieriaus, viskas tampa sausa ir neįdomu. Jis būna toks atsargus, kad tik ko nors ne taip nepasakytų.

Kaip tokį nuoširdumo efektą pasiekti per meną?

Mene yra panašiai. Jeigu pastebėjote, kiekvienas mano kūrinys turi mintį, visiškai kitą idėją. Tai yra mano pranašumas: pavyzdžiui, kurdamas ekslibrisus visada žiūrėdavau, kokia žmogaus profesija, ir įpindavau ką nors iš jo pasaulio. Pavyzdžiui, architektui – ką nors su namu.

Savo dėstytojui Silvestrui Džiaukštui, kuris kadaise įsivedė mane į dirbtuvę ir parodė, kuriuos darbus bus galima eksponuoti, o kurių negalėsiu rodyti, sukūriau kūrinį – rėmuose plaukia kaukė, viena iš vienos pusės, kita iš kitos. Įdėjau į tai metaforą, atspindinčią jo pasakytus man žodžius. Ar žmogus perskaitys šią žinią – jau kitas reikalas. Jautrus perskaitys, o kitas pamanys: „Čia tik fantazija.“ Ir nebūtina visko išanalizuoti iki galo, nes metafora tyli, skirta jautriam žmogui.

Tačiau kai šie dalykai susijungia, atsiranda vertinimas, paprasta kalba kažkas būna pasakyta. Vadinasi, tu nesistengi nei būti supermodernus, nei ieškoti naujų priemonių – turi ką pasakyti paprastomis priemonėmis. O tai yra svarbiausia – turėti ką pasakyti.

Ką norėjote pasakyti naująja paroda? Kokiam žmogui ji skirta?

Paroda orientuota į tai, kas yra kompiuteryje, kurį visur vežiojuosi. Pavyzdžiui, galiu nufotografuoti šią tuščią kavinę, kurioje esame, atsisėsti prie kompiuterio ir nupiešti čia susirinkusius žmones. Jų čia nėra, bet juoda linija galiu nupiešti, kad sėdi vienas, du, trys ar keturi asmenys. Tai savotiškas stebuklas – pamatai tai, kas kitam nešautų į galvą.

Pavyzdžiui, muziejaus kieme yra vamzdžiai – iš pirmo žvilgsnio lyg nieko ypatingo, bet parodoje iš tų dviejų vamzdžių išeina kojos. Iš tikrųjų aš čia lauke norėjau statyti skulptūrą, bet direktorė pradėjo aiškinti, kad čia gaisrinė turi privažiuoti ir panašiai, tad nesutiko. Tuomet aš tas dvi kojas tiesiog kompiuteryje paverčiau skulptūra.

Tai savotiškas pokštas ir žaidimas. Juk negalime gyventi galvodami tik apie pasaulio dramas. Turime šiek tiek pasijuokti, atsipalaiduoti. Štai puikiai žinome: lapkričio pradžioje žmonės eina į kapus – tai minutėlė liūdesio, atminimo, žmogaus pagerbimo. Bet negalima liūdėti diena po dienos. Juk ir vaikai auga, su jais reikia žaisti, kalbėtis, reikia mokėti perduoti pasaulyje sukurtą grožį. Pasaulyje yra tiek daug įvykių, istorija vis sudėtingėja, tiek daug literatūros, muziejų, menininkų…

Daug žmonių šiais laikais gyvena kaip žvėreliai. Jie nieko nemato, nežiūri – nori tik pavalgyti, apsirengti, turėti mašiną ir namą. Kai kartais skrendu į kokį vasaros kurortą, į viešbutį, jau lėktuve matau, kokia publika sėdi: kaip žmonės elgiasi, kalbasi, koks jų žodynas. Tuomet darosi akivaizdu, kad menas jiems visiškai nerūpi.

Kodėl, jūsų manymu, atsiranda šis skirtumas tarp žmonių?

Žinote, aš vaikštau į sporto salę ir kartais nusiperku paketą dešimčiai ar dvidešimčiai užsiėmimų. Sporto treneris prižiūri: liepia pakelti koją, ranką, padaryti tam tikrą skaičių atsispaudimų. O aš jam paskui pasakoju, kad esu dailininkas. Vienas iš trenerių man kartą pasiūlė mainus: sporto užsiėmimai mainais į paveikslą ar grafiką. Jis net buvo atvažiavęs čia į atidarymą ir sakė: „Kai grįši, ateik, duosiu tau treningą nemokamai.“ Tai malonu.

O su kitu sportininku, pas kurį irgi buvau nusipirkęs panašų paketą, bandžiau bendrauti: sakau, va, siunčiau tau kvietimą į parodą, ar pažiūrėjai, buvo įdomu? O jis sako: „Ką jūs… Aš – sporto treneris, nesukite man galvos su menu.“ Svarstau: žmogus gražiai atrodo, jaunas, pasportavęs, išsilavinęs, bet kas viduje? Jis tiesiog rėžė: „Aš sportininkas, man neįdomu.“ Suprantate?

Grįžtant prie parodos idėjos, jos pavadinimas – „Ir visur matau veidą“. Performanso metu sakote, kad veidai parodoje – arba laimingi, arba liūdni. Kaip jūs, pamatęs aplinkoje veidą, pajuntate emociją? Kaip nusprendžiate, jis bus laimingas ar liūdnas?

Dažnai interviu pasakoju, kaip atėjęs į dirbtuvę pamačiau išmuštas duris. Įsilaužėliai nieko nepavogė – nebuvo ko vogti, nebent šiukšles. Apgadintas duris nufotografavau. Akimirksniu pajutau, kad tai bus kūrinys. Todėl nuotrauką iškart perkėliau į kompiuterį.

Esu dėkingas kuratorei, kad ji išrinko šį darbą. Juk galėjo numoti ranka: „Kam reikia kažkokios skylės?“ Tačiau šiame kadre įamžinta dalis mano biografijos ir suvokimas, kad dailininkas niekada nebūna iki galo laimingas. Visą dėmesį skiriu kūrybai, todėl kiti dalykai – net ir pati dirbtuvė – lieka antrame plane. Būtent todėl į tą dirbtuvę Varšuvoje, kurią nuomojausi penkiolika metų, galiausiai buvo įsilaužta.

Džiaugiuosi, kad ši akimirka išliko. Žinoma, žiūrovui praverstų ir aplinkybės – kai kurie kūriniai yra iškalbingi, tačiau kitur paaiškinti būtina. Po įsilaužimo likusi skylė veikia kaip ženklas, stabdantis praeivį ir skatinantis susimąstyti: ką autorius čia nufotografavo? Jei pats būčiau bandęs nutapyti ar nupiešti tokią skylę su visais įtrūkiais, taip tikroviškai nebūtų pavykę, be to, tai neturėtų prasmės. Pati realybė dovanojo šią temą.

O laimingos akimirkos… Tai gamta, žydintis medis, šviežios gėlės, kurias perku kaimynystėje ir vėliau fotografuoju. Kartais užtenka ir netikėtai įsigyto arbatinuko: įpiltas gėrimas sukuria spalvą, pakabinti arbatos maišeliai primena akis – ir tai virsta meno kūriniu.

Kūryboje visada susitinka šventė ir liūdesys. Kai gimsta vaikas – šventė, vestuvės – šventė, o laidotuvės – kitokia proga susitikti su žmonėmis, nulenkti galvą. Tai liūdesio šventė, natūralu. Aš nevaidinu supermenininko ir neprisirišu prie jokios meno krypties. Užtat daug meno teoretikų net nežino, kaip į Stasį žiūrėti – ar jis siurrealistas, ar kubistas, ar kas… Žmonės nenori daug gilintis.

Vis minite parodos kūrybinį procesą – fotografiką. Kas atsitinka, kai fotografija susitinka su piešiniu? Kuo šios dvi formos papildo viena kitą?

Nuotraukos parodoje yra iš mano kelionių. Viskas, ką sutinku ir matau, tampa įamžinta. Pavyzdžiui, gyvenu vienas, tad kalbėtis su gėlėmis man prilygsta bendravimui su žmogumi. Pakeičiu vandenį ir stebiu, ar jos išsilaiko. Jei gėlės išbūna tris savaites, visiems rašau: „Žinokite, pas mane gėlės laikosi tris savaites, stebuklas!“ O jeigu po dviejų dienų nulėpsta, galvoju: nusipirkau senas gėles, pardavėjas apgavo.

Ir ką tada darau? Paimu gėlių lapelius, sukomponuoju ir nufotografuoju, nes gaila juos išmesti – lapeliai juk irgi kažką sako. Sukuriu kompoziciją be veido, iš lapelių, nes man gražu. Juk turėjau tas gėles, žinau jų biografiją ir tai įamžinu. Fotografija ir yra tam, kad įamžintų.

Štai fotografuodavau mažą sūnų, ir kai dabar rodau jam senas nuotraukas, jis lygina jas su savo vaikais arba su manimi: „O, žiūrėk, koks buvau panašus į tave!“ Atsakau: „Panašus gal ir esi, bet atmink, kad aš esu reiklus.“

Reiklumas – man labai svarbus žodis. Jeigu į viską žiūrėsi nereikliai, nieko nebus. Pavyzdžiui, jei statybininkas pastatytų šį muziejų nepaisydamas reiklumo, viskas pradėtų byrėti. Reiklumo reikia visur: mene, sudarant parodų planus, muziejui organizuojant.

O sau esate tiek pat reiklus?

Jei nebūčiau reiklus, nebūčiau nieko pasiekęs. Štai neseniai lankiausi Japonijoje ir mąsčiau, kodėl ten Stasį priima išskėstomis rankomis. Turbūt todėl, kad manyje mato natūralų, autentišką žmogaus pasaulį.

Pavyzdžiui, turiu darbą – nufotografuota kėdė, įstrigusi tarp lentų, ant kurių nupieštas žmogelis ir nutįsęs kruvinas kelias. Tai tikras faktas iš mano gyvenimo. Nuvykau į parodą Varšuvos šiuolaikinio meno muziejuje – ten buvo eksponuojami ir trys Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbai, atvežti iš Kauno. Apžiūrėjęs parodą, gerai nusiteikęs priėjau prie staliuko, ant kurio stovėjo puodelis kavos ir taurė vyno. Stačiau kėdę ant medinių grindų, atsisėdau, ir tą akimirką kėdės koja smego į plyšį, kuris buvo tarp senų lentų. Oda iki kraujo buvo nubrozdinta!

Tuomet galvojau – nueisiu į kavinę, gal turės kokį tvarstį apvynioti. Nieko neturi! Bet aš nekėliau skandalo, nes paroda buvo puiki, buvau nusiteikęs teigiamai. Tačiau tai nufotografavau, nupiešiau, ir dabar žiūrovas galvoja: „Kažką dailininkas čia nupaišė, nufotografavo, kėdė…“ O iš tikrųjų per asmeninę patirtį čia įamžintas realus faktas.

O kaip reaguojate į kritiką? Jei, pavyzdžiui, žmogus nesupranta, ką norėjote pasakyti ta kruvina koja? 

Žinote, mene šiais laikais dažnai būna taip: išliejau dėžę dažų – ir jau paveikslas! Man tai nesuvokiama. Išliejau dėžę dažų ir jau madingas, jau kabinu galerijoje. Čia tinka žodis „prostitucija“. Meno prostitucija.

Mes viską norime paversti menu: šitas stalas – menas, kepurė guli – menas. Vadinasi, jeigu jau viską pripažįstame menu, tuomet būkime atlaidūs. Žiūrėk, net tie priešgaisriniai vamzdžiai, kurie yra čia už lango, irgi tampa menu.

Kaip tuomet skamba jūsų meno apibrėžimas? Kada kūrinys, jūsų akimis, gali būti vadinamas menu?

Jeigu mane paliečia – turi būti prasmė. Iš begalės matytų dailininkų yra tokių, kurių darbai mane jaudina. Pavyzdžiui, Francis Baconas. Kai žiūriu į jo kūrybą, ta deformacija, jėga, kuri iš jo plaukia… Matydamas net atspausdintą reprodukciją, iškart pajunti didelį nervą, galingą energiją. Štai čia yra tikra paveikslo jėga! Aišku, ji įtikinama toli gražu ne kiekvienam.

Kitas mane dominantis tapytojas yra Lucianas Freudas. Jis – realistas, bet toks savotiškas – visiškai ne iš tarybinio realizmo. Jis – beprotiškai užsispyręs, begalinis profesionalas. Žiūriu ir stebiuosi: kaip jis sugeba nutapyti gulinčius žmones?

Taip pat Davidas Hockney. Jis net yra įrašęs savo adresą mano knygelėje ir pakvietęs atvykti į Los Andželą. Susitikome Pompidou centre per vieną atidarymą, vėliau matėmės Niujorke, turime bendrą nuotrauką. Žinoma, per parodos atidarymą didelių pokalbių nebūna – tik „labas, labas“ ir viskas. Bet jis taip pat yra begalinis profesionalas, kuris puikiai moka piešti, tapyti, meistriškai tvarko figūrinius paveikslus ir spalvą.

Vėliau Hockney tapo toks laisvas, kad tiesiog piešė ir piešė – nebežiūrėjo į jokias taisykles, tik fiksavo, ką matė: nuostabią gamtą, slėnius, miškus, pievas su visomis jų spalvomis. Visuomet stebiuosi, kad jis turi tiek jėgų, energijos ir viską išlieja visiškai negalvodamas, kaip tai bus įvertinta. Jis – visiškai laisvas, pripažintas kūrėjas, kuriam, rodos, viskas leistina: gali piešti nuogą žmogų, gali apsirengusį, čia šoka, čia bėga, čia plaukia, viskas liejasi…

Tad laisvė yra viena didžiausių jūsų vertybių kūryboje.

Labai didelė.

Galiausiai jūsų parodos kūriniai pirmiausia buvo pristatyti Japonijoje ir sulaukė didelio pasisekimo. Kaip manote, ar Lietuvos žiūrovai šiuose darbuose įžvelgia tas pačias prasmes, ar lietuviškas kontekstas vis dėlto suteikia jiems kitokį matymą?

Man atrodo, parodos tikslas nėra pasodinti ir egzaminuoti kiekvieną žmogų: patiko, nepatiko, kas nepatiko. Nė vienas mano kūrinys nėra sukurtas tam, kad klaustum nuomonės. Čia parodytas mano pasaulis, mano vidus, kurį kuriu.

Bet kurioje pasaulio vietoje – Luvre ar Prado muziejuje – žmogus vienas sales praeina labai greitai, o prie kitų paveikslų sustoja. Pavyzdžiui, prie „Mona Lizos“, nes visi žino, kad ją privaloma nufotografuoti, gerbti ir pamatyti: jei pamatai ją, vadinasi, buvai muziejuje, ir daugiau nieko nereikia. Tai meno priėmimo klausimas. Turime būti laisvi.

Straipsnis iš bernardinai.lt