Parodos „Ir vėjas mus nuneš“ kūrinių aprašymai

28 min skaitymo

Ir vėjas mus nuneš
2025 05 10 – 2025 08 31

Parodos kūrinių aprašymai
Parodos kuratorė Lina Albrikienė

Vija Celmins

(LV, g. 1938)

Žvaigždžių laukas
Vandenynas su kryžiumi

Vija Celmins, kuri Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Vokietiją, o 1948 metais – į JAV, yra latvių išeivijos menininkė. Jos Žvaigždžių laukas ir Vandenynas su kryžiumi – subtilūs, tikslūs ir labai detalūs meno kūriniai, vizualiai atskleidžiantys vandenyno bangas, žvaigždes ir jų meditatyvų patikimumą. Jos kūriniai užfiksuoja mūsų amžinybės troškimą ir iššaukia mūsų vaizduotėse fragmentus, kuriuose vaikštome jūros pakrante, stebėdami horizontą arba žvaigždes virš mūsų galvų. Menininkė kviečia stebėtoją prieiti arčiau ir panagrinėti detales, susikoncentruoti į jos piešinius, pasineriant į neatrastas aplinkas, taip keldama filosofinius klausimus apie visatą, mirtį ir gyvenimą, apie smulkius dalykus mūsų kasdienybėje, kurių dažniausiai nepastebime, tačiau kurie mums nutinka ir kuriais taip džiaugiamės, kai ateina sunkūs laikai. Gulinėjimas paplūdimyje su šeima arba pasivaikščiojimas pakrantėje – Celmins mus ragina kreipti dėmesį ir atiduoti deramą pagarbą gamtai, kuri mums suteikia skirtingus požiūrio kampus – kultūrinį, psichologinį, intelektinį. Celmins kūryba daug dėmesio skiria laikui – laikui, kuris visatoje tik plečiasi. Menininkė pastebi: „Baigiau kurti šitą neįtikėtinai smulkmenišką darbą, kurio negaliu pakęsti, tačiau į kurį labai įsitraukiau, o dabar, tikiuosi, pavyks atitrūkti. Tačiau labai nemėgstu apleisti kūrinio, kuris man taip ilgai rūpėjo.“ Vaikystėje Celmins girdėjo karinius lėktuvus, jų nuolatinis ūžesys nešdavo baimę – jos tapyboje nuo šio jausmo galima pabėgti, pasineriant į ramybę, kurią mums suteikia menininkė.

(L.A.)

Alina Lamakh

(UA, 1925-2020)

Vaistažolės

In English

Tekstilė visada buvo laikoma tradicinių menų dalimi, tačiau patekusi į šiuolaikinio meno parodos kontekstą, ji atsiskleidžia kur kas plačiau. Šioje parodoje Alinos Lamakh kūrinys Vaistažolės yra, ko gero, vienintelis kūrinys, kurį stebėtojas gali patirti grynai estetiškai. Menininkė į savo gobeleną suaudė daugybę vaistažolių dar aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai ir Ukraina, ir Baltijos valstybės buvo okupuotos sovietų. Net ir tais laikais Lamakh sugebėjo pamatyti aplink save grožį ir nusprendė įamžinti augalus savo subtiliu, techniškai labai sudėtingu stiliumi, kad šie taptų Ukrainos gamtos reprezentacija. Šiandien karo Ukrainoje kontekstas menininkės gėles leidžia suprasti ir kaip grožį, kuris vis dar išlieka, nors ir apsuptas ugnies, raketų smūgių, sirenų, mirties ir negandų. Jos gobelenas su įaustomis gėlėmis taip pat neabejotinai yra kritusių Ukrainos karių paminėjimas, o gal net ir paminklas.

(L.A.)

Gabrielė Griciūtė

(LT, g. 1999)

Insomnia

In English

Viena avis, dvi avys, trys, keturios, penkios avys … Kai vaikas jaučiasi pavargęs, nesaugus ar įsitempęs, jis instinktyviai ieško mamos švelnumo. Jos glėbyje, skaičiuojant avis, palaipsniui įsivyrauja ramybė ir mažasis tyliai pasineria į sapnus. Gabrielės Griciūtės instaliacija Insomnia tyrinėja giliai įsišaknijusius nerimą ir nemigą, kurie kyla dėl mūsų nenumaldomo troškimo gyventi greičiau ir pranokti aplinkinius. Net ir atėjus poilsio metui mūsų protas lieka susipainiojęs chaose, o sunkios, paraudusios ir sausos akys išlieka plačiai atmerktos. Kai mūsų dienos pasidaro kupinos streso ir triukšmo, gamta tampa vieninteliu prieglobsčiu, galinčiu mus sugrąžinti į ramybės būseną. Pagrindinė Griciūtės instaliacijos dalis yra keturios figūros, pagamintos iš natūralios avių vilnos. Jos simbolizuoja laukinės gamtos prieglobstį, saugantį mus nuo išorinio pasaulio sunkumų ir kviečiantį sugrįžti prie savo tikrojo „aš“. Šiuos menininkės kūrinius galima interpretuoti kaip komforto simbolius, atspindinčius šiltus ir saugius Motinos Gamtos apkabinimus. Žemė mus laiko savo rankose, leisdama atsikvėpti, nurimti ir vėl susijungti su natūralia aplinka, nuo kurios mes taip dažnai nutolstame.

(Š.Ž.)

Dainius Liškevičius

(LT, g. 1970)

Susisaistymas su vieta

In English

Atvykus apžiūrėti šios vietos, savininkas parodė pirštu į aukštai danguje skrendantį lėktuvą ir pasakė: – jau pusė keturių, šis lėktuvas, vadinasi, skrenda į Bombėjų. Tuomet pagalvojau, kad aš jau pro šią sodybą esu keliavęs, nes kaip tik prieš 13 metų esu skridęs į Indiją pro čia, tai viskas gerai, čia joks ne atsitiktinumas, o dėsningumą patvirtinantis faktas, renkantis šią vietą. Tai būtų galima pavadinti šios istorijos pradžia…

Dainiaus Liškevičiaus projektas Susisaistymas su vieta – keletą metų besitęsiantis vyksmas konkrečioje geografinėje vietoje. Ši vieta – sodybvietė (vienkiemis-sala), apsupta dar vis egzistuojančių miškų plotų, sukuriančių atskirtumo jausmą, postapokaliptinę salos iliuziją – simuliuoja fizinį pabėgimą ar iliuzinį sulėtėjimą. Pristatomi objektai – fotografijos bei pelėdos kartografinis piešinys – laiškas ant drobės iš ekskrementų – perteikia iš žemės atvyksiančių naujakurių gyvenvietės planą Didžioji Pelėda 2020 planetoje X. Taip nubrėžiama neišvengiama žmonijos distopinė ateitis, glūdinti pačioje mūsų sąmonėje. Tikėjimą Dievu keičia mokslo fantastika, taip kuriamas naujas naratyvas apie žmonijos ateitį kaip naują tikėjimą ir viltį, siejamą su kelione į kitus pasaulius. Transcendenciją keičia planuojamos fizinės kelionės – taip žalvarinės bažnytinės žvakidės tampa kosminių laivų flotilės modeliais, kurie gali transformuotis į miesto architektūrinius statinius… Bažnytinė konsolė – referencija į pelėdą, o kartu ir į Dievo sąvoką, ar Visatos valdovą? Dvi spalvotos fotografijos (Bio 1 ir Bio 2), kuriose matomas tas pats vaizdas, užfiksuotas kelių minučių laiko tarpe, veikia tarsi atvirutės, kurias pasiimčiau su savimi atminčiai išvykdamas iš Žemės… Viską apjungia sentencija „Žemėje negali būti gyvybės“. Ši frazė įstrigusi mano atmintyje tarsi visa ko priešistorė – prisiminimų rekonstrukcija iš vaikystėje skaitytos Pavlo Klušancevo knygos „Marsiečiai, atsiliepkite!“ (1972).

(Dainius Liškevičius)

Laura Põld

Olos. Skrydžiai

In English

Paukščiai laisvai išskleidžia sparnus ir skrodžia orą, sujungdami žemę ir begalinį dangų. Kiekvienas jų sukasi savitą ir autentišką, įvairių tekstūrų, spalvų ir medžiagų lizdą, atspindintį jo gilų ryšį su savo aplinka. Jų gūžtos – tai subtilūs gobelenai, nuausti iš šakelių, plunksnų ir pavienių gamtos artefaktų. Kiekvienas lizdas – tarsi įmantrus tinklas, bioįvairovės liudijimas. Laura Pöld yra tarpdisciplininio meno atstovė, kurios darbai – instaliacijos, skulptūros ir tekstilė. 2019 metais ji bendradarbiavo su poete Katrin Väli ir sukūrė keraminę instaliaciją, pavadintą Natūralus prieglobstis, kurią perdarė ir pritaikė šiai parodai, pervadinusi kūrinį į Olos. Skrydžiai. Menininkių duetas dėmesį sutelkia į grįžtamąjį ryšį tarp žmogaus ir gamtos. Juodvi atskleidžia, kaip paukščių lizdai ir mūsų pačių namai tampa komforto ir augimo oazėmis. Visai kaip paukščiai renka gamtos išteklius, kad susikurtų jaukias užuovėjas, taip ir žmonės renka atsiminimus, meilę ir tarpusavio ryšį, kad pasidarytų savitas asmenines erdves. Šie kruopščiai sumeistrauti lizdai, kaip ir mūsų vaikystės namai, tampa esmine saugia vieta, vėliau mums padedančia jau patiems žengti pirmuosius žingsnius į suaugusiųjų gyvenimą.

(Š.Ž.)

Katya Buchatska

Didysis pievų dumblas
Umbra Mykolaivska
Siena Kharkivska

In English

Apie Kachovkos užtvanką pasaulis plačiai išgirdo 2023 metų birželį, kai ją, prabėgus metams nuo pilno masto invazijos pradžios, susprogdino rusų kariuomenė. Pastaruoju metu mokslininkai išsiaiškino, kad šis išpuolis sukūrė „toksišką delstinį užtaisą“. Į ežero dugną nutekėjo maždaug 83 000 tonų sunkiųjų metalų. Iki šiol neįrodyta, kad užtvanką susprogdino rusų kariuomenė, bet jei taip, Rusija bus apkaltinta aplinkosauginiais karo nusikaltimais, tyrėjų lyginamais su Čornobylio katastrofa. Į aplinką patekę teršalai kaupiasi visuose tenykščiuose organizmuose, o per mitybos grandinę gali pasiekti ir žmones. Dėl užtvankos sprogimo žuvo dešimtys žmonių, o dar tūkstančiai buvo priversti palikti namus.

Menininkė Katya Buchatska įamžina šią tragediją gana konceptualiu būdu. Didysis pievų dumblas – jos sukurtas paveikslas, padarytas iš užlietose teritorijose surinkto dumblo, maišyto su aliejiniais dažais. Menininkė pasirinko ovalią drobę, siekdama metaforiškai perteikti dėl visokio plauko katastrofų – geopolitinių, socialinių, aplinkos ir t. t. – besitraukiančios Žemės idėją. Dar viena jaudinanti paveikslų serija, kurią menininkė vis dar kuria, atliepia labai emocionalų konceptą. Paveikslai Umbra Mykolaivska ir Siena Kharkivska nutapyti su dirva, surinkta menininkės draugų, kovojančių karo zonose. Žvelgdami į Buchatskos paveikslus galime tik įsivaizduoti, ką šioji dirva išsaugojo ir kokias istorijas galėtų mums papasakoti. Žmogaus ir gyvūno kraujas, mikroskopinė ekosistema – tai yra karo liudininkai. Buchatska išsaugo svarbius savo tėvynės prisiminimus.

(L.A.)

Kristaps Epners

Nepamiršk manęs

In English

Nepamiršk manęs yra labai subtili instaliacija, kurioje iš pirmo žvilgsnio pasakojama vieno žmogaus istorija – tas žmogus yra poetas Miervaldis Kalniņš, palikęs Latviją aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir pats pasirinkęs pabėgti ne kur kitur, o į Sibirą. Beribė žemė, nusėta siaubingomis, neįsivaizduojamomis istorijomis, kurioje guli tūkstančiai žmonių kūnų. Menininkas Kristaps Epners, jungdamas 8 ir 16 milimetrų juostas (rež. Verners Zālīte), rastas režisieriaus draugo rūsyje, su 36 laiškais, kuriuos aptiko tarp savo velionio tėvo daiktų, sukuria itin stiprų naratyvą. Žiūrovai tampa menininko tėvo, Ansis Epners, ir Kalniņš pasakojimų, nutikusių per 10 jų susirašinėjimo metų, liudininkais. Filmas Miegantys Sajanai sukurtas redaguojant filmuotą medžiagą iš gyvenimo Sibire, kuris Kalniņš atrodė patogus – į Latviją jis grįžo jau gerokai po SSRS griūties. Tačiau Epners kūrinys visgi nėra tik apie vieną žmogų, veikiau tai – atminimas visų apytikriai 200 000 žmonių, iš trijų Baltijos valstybių deportuotų į Sibirą pagal Stalino įsakymą. Instaliaciją sudaro filmas Ežeras, kurį menininkas nufilmavo 2018 metais. Šiame filme aiškiai matome seną žmogų – Miervaldis Kalniņš – ir jo neįprastai gilias, protingas, bet tuščias akis. Jis plaukia Alauksts ežere savo mylimiausia valtimi netoli savo namų Vecpiebalgoje. Kristaps Epners šį filmą nufilmavo iki archyvuose rasdamas tai, ką rado. Būtent tai – bei vienas prieš daug metų susapnuotas sapnas – ir tapo šio jo projekto ištakomis.

(L.A.)

Solveig Settemsdal

Nuskendęs laivas

In English

2018 metais Juodosios jūros dugne buvo aptiktas nepaprastas radinys – pustrečio tūkstančio metų senumo graikų prekybinis laivas, gulintis jūros dugne ant šono netoli Bulgarijos krantų. Šis istorinis atradimas dabar oficialiai pripažintas seniausiu išsilaikiusiu nuskendusiu laivu. Jį apžiūrėjo ir skaitmeninį jo planą sudarė du robotai narai iš Bulgarijos ir Anglijos, o pats radinys leidžia trumpai žvilgtelėti į senovės pasaulį. Tai tarsi laiko kapsulė – išsaugota giliuose, deguonies stokojančiuose vandenyse.

2021 metais menininkei Solveig Settemsdal į galvą šovė mintis sukurti laivo replikas naudojant vandenį, druską, molį, jūros dumblius ir stiklą. Laikina instaliacija, pavadinta Nuskendęs laivas, yra senovės laikų aidas. Ji užfiksuoja akimirką, pakibusią tarp praeities ir dabarties. Stiklinis akvariumas simbolizuoja vandenyną – istorijos išsaugotoją ir nuolatinio kismo vietą. Pats procesas – tai refleksija apie laiką, praradimą ir tai, kaip gamta galiausiai atsiima visa, kas iš jos buvo paimta. Žemė – tai didžiulis archyvas, kuriame saugomi seniai praėjusių laikų pėdsakai ir atsiminimai.

(Š.Ž.)

Edith Karlson

Praeitis ir ateitis
Negali matyti

In English

Praeitis ir ateitis yra instaliacija, kurioje matomas dvigalvis veršis, menininkės nusipirktas naudotų prekių parduotuvėje Estijoje. Karlson apie šį objektą rado labai nedaug informacijos – septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jis buvo pagamintas nežinomo ūkininko, kuris arba jį pagamino kaip skulptūrinį eksperimentą, susiūdamas dvi skirtingų veršelių galvas, arba iškimšo dvigalvį veršiuką, gimusį dėl vykdytų sovietinių eksperimentų, o galbūt dėl aplinkos taršos. Dėl to šis objektas galėjo būti ir kitų besikartojančių anomalijų, kaip antai Čornobylio katastrofos, įvykusios prieš maždaug 40 metų, liudininkas. Tą patį matome vykstant ir šiandien, kai pažvelgiame į pasaulyje vykstančius karus, mokslinius eksperimentinius bandymus ir jų pasekmes žmonijai.

Kiek kitaip nei dvigalvis veršiukas, spoksantis į mus keturiomis akimis, mus veikia kita Karlson instaliacija – undinė, nulieta iš betono, o instaliacijos pavadinimas diktuoja, kad undinė mūsų nemato, nes yra apsupta visų nelaimių, vykstančių pasaulyje, taip pat ir karų, klimato krizių. Undinė instaliacijoje Negali matyti – nepanaši į tas, kurias regime animacijoje ar filmuose, ir neturi būdingo žmogaus ir žuvies kūno ar ilgų, banguojančių plaukų. Šioji undinė turi žuvies galvą. Gamtoje žuvies akys per kelias valandas sausumoje išdžiūva, o Karlson undinė – sustingdyta betone atmerktomis akimis, todėl negali savęs išreikšti. Šioje instaliacijoje glūdi šimtmečių istorija, pasiekianti mus nuo pat mitinių laikų, kurie mums sufleruoja, kad undinės yra būtybės, įstrigusios tarp dviejų – vandens ir sausumos – pasaulių.

(L.A.)

Varpas, ištrauktas iš Baltijos jūroje nuskendusio laivo Warre of Hull

1806

In English

Laivas „Warre of Hull“, pastatytas 1802 metais Didžiojoje Britanijoje, iš pradžių naudotas kaip krovininis. 1811 metais jis perdarytas į banginių medžioklės laivą. Jame įrengus žvejybinius įrankius ir aliejinius katilus, laivas išplaukė į šaltus ir tylius pietinių jūrų medžioklės plotus. Tvirtas ąžuolinis „Warre of Hull“ korpusas grūmėsi su didžiulėmis bangomis ir stipriomis srovėmis, o jo įgula ilgus, sekinančius mėnesius praleisdavo vaikydamasi gelmių milžinus. 1814 metais laivas grįžo į uostą, plukdindamas 300 tonų banginio taukų ir 6 tonas banginio kaulų. Tais pačiais metais dėl finansinių problemų ir teisinių nesutarimų laivas buvo parduotas aukcione ir daugiau nebenaudotas banginių medžioklei. Laivas dar atlaikė kelias didesnes keliones, kol 1823 metų balandžio 11 dieną nuskendo netoli Memelio prieplaukos. Vėjas ir ledas jį suplėšė į gabalus, palikdamas laivą vargiai atpažįstamą.

Per nardymo ekspediciją 2020 metų birželio 21 dieną „Baltijos jūros paveldo gelbėjimo projekto“ komanda rado laivo varpą, o iš vandens jis ištrauktas dar po poros metų. Šiandien varpas tapęs žmogiškosios ambicijos ir trapumo simboliu. Kadaise jo dūžiai skrodė stingdantį rūką ir klastingas bangas, o dabar jo darbas – priminti ir įspėti apie tai, kas nutinka, kai sutrinka pusiausvyra tarp žmogaus polėkių ir gamtos galios.

(Š.Ž.)

Arturas Bumšteinas

Navigacijos (iš serijos Blogi orai)

In English

Mediniai rankomis padaryti prietaisai – vežiojami muzikos instrumentai, kuriuos menininkas Arturas Bumšteinas vadina barokinio teatro triukšmo mašinomis, paliekantys subtilaus ir teatriškai hipnotizuojančio vėjo garsų pėdsakus. Garsas mus priveda prie įvairių epochų meteorologinių žemėlapių, kaip savo performanse atskleidžia Bumšteinas. Jo komanda – performanso atlikėjai – juda po erdvę kartu su mašinomis, suka jas į priekį ir atgal, traukia į viršų ir apačią, padėdami žiūrovui vizualizuoti įsivaizduojamų vietovių orų prognozes per klausymąsi. Bumšteino performanse Navigacijos iš serijos Blogi orai publika girdi dekontekstualizuotus garsų fragmentus, kurie sukuria dinamiką ir pritraukia žiūrovus į gamtos ratą mūsų pasaulio garsais.

(L.A.)

Nikita Kadan

Krateris

In English

Krateris – žodis, kurį ukrainiečių menininkas Nikita Kadanas naudoja savo paveikslui vadinti – kilęs iš lotyniško žodžio cratera, turinčio keletą reikšmių – maišymo indas, įduba, ugnikalnio krateris, fontano baseinas, puodelis. Menininko darbų kontekste kiekviena reikšmė galėtų būti visiškai pritaikoma, nors kai kurios – labiau tiesiogine prasme, o kitos – labiau perkeltine. Tačiau visos jos iš esmės reiškia tą patį – Krateris vaizduoja traumuojančius, tragiškus įvykius. Karo kontekste maišymo indas atspindi kruvinus išpuolius prieš Ukrainą – rusų ant Ukrainos miestų numestas bombas, palikusias žiojinčias angas pastatuose ir žemėje bei pavertusias gyvus žmones išmėsinėtais kūnais, taip pat maišančiais žemę su krauju, vandenį su cementu. Per žinias transliuojami šių tragedijų vaizdai primena ugnikalnio kraterius žiūrint iš toli. Savo menu Kadanas tyrinėja postkomunistinius socialinius bei politinius pasiekimus, tačiau nuo Rusijos invazijos pradžios jis pasinėrė į karo pasekmių vaizdavimą. Savo piešiniuose, nuotraukose, skulptūrose ir instaliacijose jis drąsiai ir garsiai kalba apie traumą, kurią patiria žmonės tiek Ukrainoje, tiek ir visame pasaulyje. Jis ne šiaip pasakoja šiurpias istorijas apie karo prasmę ir reikšmę, tačiau yra ir atsidėjęs aktyvistas (vienas iš aktyvistų grupės Hurada steigėjų), kviečiantis žmones kalbėtis ir, svarbiausia, veikti.

(L.A.)

Viktoriia Rozentsveih

Mano laikinas užklotas
Mano laikinas langas

In English

Pro dirbtinius langus matomi skirtingi panoraminiai vaizdai, nupiešti akriliniais dažais ant juostos, yra kelios iš vietų, kuriose Viktoriia Rozentsveih gyveno, Rusijai pradėjus pilno masto invaziją į Ukrainą. Nova Kachovka, jos gimtasis miestas, buvo okupuotas rusų armijos, tad ji buvo priversta bėgti į saugesnes vietas. Ilgėdamasi nuosavos lovos, menininkė nugrimzdavo į prisiminimus apie vaikystę, šeimos susibūrimus ir savo močiutės nertas servetėles, kuriomis puošdavo šventinius stalus. Šie nėriniai atliepė jos tapatybės istoriją, šeimos tradicijas, laimę, gyvenimą, šilumą ir vaišingumą. Sėdėdami aplink stalą, anuomet visi pasakodavosi savo istorijas ir patirtis apie per praėjusias dienas, mėnesius ar metus patirtas reikšmingas akimirkas. Gyvendama svetur menininkė šias mintis pavertė užuovėja ir sukūrė kūrinį Mano laikinas užklotas, apmąstydama savo artimuosius bei atsiminimus, kuriuos surinko per gyvenimą Ukrainoje. Servetėles ji rado Vokietijoje, sendaikčių parduotuvėje, tačiau prilygino jas močiutės nertosioms. Kokie galingi gali būti prisiminimai – maži dalykai, kvapai, skoniai ar prisilietimai, galintys mus nuvesti į mūsų pačių psichikos dykumas. Balta, taiki, subtili tekstilė gali iššaukti emocinę traumą ir nerimą. Kiek dar tokių močiučių nėrinių dabar guli Ukrainoje po griuvėsiais? Šiame darbe menininkė kelia klausimą, svarbų daugeliui žmonių, kurių likimus ir ateitis pakeitė karas ir kurie dabar yra emigrantai – kur yra namai, kur vėl rasti šilumą ir saugumą?

(Š.Ž.)

Kris Lemsalu

Fantomų stovykla

In English

Dvi šunis primenančių būtybių galvos iškištais liežuviais, išlindusios iš miegmaišių. Jų akys uždengtos trapių ir švelnių moters rankų. Jų švelnumas reiškia pasitikėjimą savimi – apsaugoti gyvūnus, kurie menininkės kūryboje vaizduoja žmones, kad šie nepamatytų kažko, kas galėtų išprovokuoti nerimą, baimę ar net išvaryti iš proto. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Kris Lemsalu savo instaliacijoje Fantomų stovykla kelia absurdiškas idėjas, bet iš tiesų ji atskleidžia gana esminę nuostatą – kritišką požiūrį į gyvenimą ir mirtį – temą, kuri šios menininkės kūryboje labai dažna. Fantomų stovykla kelia minčių apie migraciją – vyksmą, nesibaigiantį jau kelis šimtmečius. Lemsalu sujungia Murano stiklą, kuris pagal užsakymą pagamintas Venecijoje, su nejaukiais žaliais miegmaišiais, kuriuos ji pirko parduotuvėje. Prašmatnus ir subtilus Murano stiklas simbolizuoja brangią ir nestabilią gyvūnų bei žmonių gyvybę, o kasdieniški miegmaišiai – prieglobstį, motinos rūpestį arba įsčias – šį įspūdį tik sustiprina moteriškų rankų fragmentas.

(L.A.)

Zhanna Kadyrova

Palianytsia

In English

2022 metais Zhanna Kadyrova su šeima ieškojo, kaip pabėgti iš gimtojo Kijivo miesto. Jos mama, sesuo ir teta pasitraukė į Vokietiją, o pati menininkė nenorėjo išvykti iš Ukrainos ir ieškojo saugesnės vietos aplink Karpatų kalnus, kaimuose, kol galop rado apgriuvusį namą, kuriame gyveno vos keli žmonės. Ateinančius kelis mėnesius ji gyveno ten, padėjo renovuoti pastatą ir ieškojo medžiagos, tinkamos jos menui. Sykį ji ėjo palei kalnų upę ir išvydo vandens nugludintus akmenis. Jos draugas paklausė: „ką tu su tais akmenim veiksi?“, o menininkė atsakė: „manau, kad su jais bus galima padirbėti“. Šių akmenų ji surinko daugybę, ir jie tapo tūkstantmetės istorijos liudytojais. Akmenys, regėję aibę pasaulinių ir vietinių katastrofų, romantiškų akimirkų, o tada vėl traumuojančių įvykių. Akmenys, prisigėrę oro pavojaus sirenų kauksmo, netoliese besislėpusių žmonių aimanų, akmenys, prie kurių prisilietė išsekintos išgyvenusiųjų pėdos. Kadyrova pastebėjo, kad nugludintas akmuo panašus į palianytsią (didelį, apvalų kvietinės duonos kepalą). Šis ukrainietiškas žodis, kurį rusams buvo sunku ištarti, tapo ginklu ir reikšmingu simboliu – šio žodžio dėka ukrainiečiai atpažino civiliais persirengusius rusus, rinkusius informaciją. Pats žodis „duona“ Ukrainoje išgelbėjo daug gyvybių, nes padėdavo atskirti okupantus nuo tikrųjų vietinių. Kaip sako pati menininkė: „pirmąsias dvi karo savaites man atrodė, kad menas yra tik sapnas, kad paskutiniai dvidešimt mano profesionalios menininkės metų buvo susapnuoti, kad menas apskritai tapo visiškai bejėgis ir vienadienis, palyginus su negailestinga karo mašina, naikinančia taikius miestus ir žmonių gyvybes. Dabar man taip nebeatrodo – matau, kad kiekvienas meninis gestas padaro mus matomus ir girdimus!“

(L.A.)

Ivar Veermäe

Antroji Žemė

In English

Instaliacija pavadinimu Antroji Žemė implikuoja, kad Ivar Veermäe savo kūrinyje reflektuoja šią meninę/mokslinę koncepciją. Atrodo, kad idėja – utopinė, tačiau menininkas vis tiek žaismingai mėgina surankioti klimato kaitos įrodymus. Jo eksperimentas grįstas vaizduote – kaip sako pats autorius: „<…> kūrinys sukuria kontrastą su neokolonistinėmis kosmoso užkariavimo fantazijomis, nes jame vaizduojamas trapus ir bejėgis, nors tuo pačiu ir įtartinas objektas milžiniškoje, priešiškoje, savotiškai ramioje aplinkoje.“ Sferiškas objektas, dviejų per planšetes rodomų video herojus, iš tiesų buvo nufilmuotas 30 kilometrų aukštyje, stratosferoje, o sprogus helio balionui, iškėlusiam objektą į tokį aukštį, šis ima kristi. Veermäe yra menininkas, atliekantis mokslinius eksperimentinius tyrimus, tačiau jo credo – „pasidaryk pats“ (DIY). Jo tyrimų tikslas buvo stratosfera, kuri veikia kaip apsauginis sluoksnis deguonimi kvėpuojančioms gyvybės formoms, ir kurioje tačiau kaupiasi anglies dvideginis, kuris ir sukelia klimato kaitą. Objektas, kurį jis paleido į stratosferą, pagamintas iš polistireninių putų, maišytų su džiovintais augalais, smulkintais skalūnais ir pelenais; meno kūrimo metu Veermäe motinos Žemės gyventojus nukelia į nepažįstamą erdvę, kurios dalimi galime tapti tiesiog iš arti stebėdami, kaip vaizdo kūrinyje grįžtama į Žemę.

(L.A.)

Paulius Šliaupa

Vienuolis

In English

Pauliaus Šliaupos vaizdo montažo Vienuolis (2021) pradžioje matomi besikeičiantys žiemos vaizdai ir girdimi pūgos garsai, kol tuo tarpu krintantis sniegas po truputį uždengia žemės paviršių. Kūrinys sukelia nostalgišką jausmą ir primena laikus, kai šaltas vėjas nudažydavo skruostus raudonai, o tu po kojomis girgždant sniegui nekaltai gaudydavai iš dangaus besileidžiančias snaiges. Ramybės pojūtis ima nykti, kai vaizdo montaže po truputį vis aiškiau matomas žmogaus siluetas pradeda trikdyti gamtos ramybę ir vientisumą. Šią harmonijos ir pusiausvyros griūtį dar labiau išryškina tai, kad kai kurios filmo scenos vaizduoja ne šaltą žiemos peizažą, o amžiną cheminį sniegą, susidariusį iš fosfogipso kalnų. Filmas atsuka veidrodį į visuomenę. Jis parodo, kad toks elgesys mums nėra svetimas: siekdami patogesnio ir greitesnio gyvenimo, beprasmiškai sutrikdome gamtos balansą. Su kiekvienu žingsniu mes paliekame ne tik savo egzistavimo žymę, bet ir neatsakingo niokojimo bei poreikio keisti natūralią aplinką pėdsakus. P. Šliaupos kūrinys skatina mus akimirkai sustoti ir susimąstyti, koks trapus gali būti žmogaus ir gamtos ryšys.

(Š.Ž.)

Jaan Toomik

Tėvas ir sūnus

In English

Iš toli matomas siluetas, su pačiūžomis besiartinantis prie mūsų per užšalusią Baltijos jūrą. Staiga suprantame, kas ten toks, ir mūsų oda šiurpsta ir eina pagaugais, kol video kūrinys baigiasi ir prasideda iš naujo. Jaan Toomik video kūrinyje Tėvas ir sūnus laiko dimensija – ypač trumpa, tačiau vaizdas kartojasi, todėl žiūrovas yra priverstas sustingti ir klausytis švelnaus, lengvo grigališkojo choralo, atliekamo menininko sūnaus, bei stebėti, kaip Toomik apsuka ratą aplink kamerą – visa tai verste verčia mus pereiti šią patirtį. Kadangi ekrane viskas balta, o vienintelis vyksmas – čiuožinėjimas, video darbas yra itin minimalistinis ir paprastas. Nuogas menininkas bei sniegu padengtas ledas verčia susimąstyti apie gamtą ir pirmykščius pradus – mes gimstame nuogi ir būtent nuogumas mums atskleidžia, kas yra tikra ir nesumeluota. Šis Toomik kūrinys – atviras interpretacijoms. Taip pat jame glūdi ir tragiškas biografinis sluoksnis – Toomik neteko tėvo būdamas vos devynerių.

(L.A.)

Eero Alev

Viltis

In English

Suaugusieji dažnai į pasaulį ir savo aplinką žiūri gerokai blausiau, palyginus su vaikais – paprastai taip nutinka dėl kasdienių atsakomybių gausos ir streso. Eero Alev aliejiniais dažais tapytas paveikslas Viltis leidžia stebėtojui pasinerti į ankstyvus paprastesnio pasaulio prisiminimus, kai viskas rodėsi daug šviesiau ir tyriau. Nutapyti šį darbą Eero įkvėpė laikas, praleistas gyvenant pakrantėje. Įsiklausęs į raminančius vandenyno garsus ir švelnią bangų mūšą, autorius pajuto vidinę kibirkštį, įžiebusią jo meninės raiškos liepsną. Suliedamas sodrias, žemiškas spalvas, paveikslas nuveda atsiminimų labirintais – atgal į vasaros dienas, praleistas basomis nerūpestingai lakstant po rasotą žolę, statant smėlio pilis ir šokinėjant per sūrias bangas prie jūros. Kiekvienas akmuo, kiekvienas paslėptas kampelis, kiekvienas kelio vingis atrodė kaip naujo nuotykio pradžia. Šis paveikslas sukuria multidimensinę erdvės iliuziją, kuri reprezentuoja per laiką susikaupiančius atsiminimus. Meno kūrinyje užfiksuotos vaikystės akimirkos, praleistos gamtoje, ir tyra vidinė šviesa, kurią nesunku prarasti per daug įsivėlus į kasdienybę. Pavadinimas Viltis atspindi menininko troškimą įkvėpti stebėtojus prisiminti savo vidinį vaiką ir iš naujo atrasti natūraliojo pasaulio gyvybingumą ir grožį.

(Š.Ž.)

Mindaugas Gapševičius

Meilės laiškai mano draugams žmonėms

In English

Instaliacija Meilės laiškai mano draugams žmonėms – tai tarpusavyje susiję meno kūriniai, tarp jų ir dirbtinė medūza. Tai gyvybės formos imitacija, pamėgdžiojanti gyvybę, tačiau neturinti jai būdingos sielos. Ji kvėpuoja be oro ir plaukia be instinkto. Nors šie padarai ir malonūs akiai, viduje vis tiek sukelia diskomfortą. Menininko sukurtos neorganinės figūros atspindi trapų santykį tarp žmogaus progreso ir gamtinės aplinkos. Padaryta iš plastiko ir skaitmeninių elementų, šioji medūza yra kur kas daugiau nei tiesiog aptakus, plūdrus objektas – tai ir vizualinė metafora apie taršą, vis labiau apimančią ir žalojančią gamtinį pasaulį, o ypač vandenynus. Organiškoje aplinkoje įterptos sintetinės medžiagos ir elektroninės detalės, o visa tai drauge – Gapševičiaus kūrinys ir gyvybės iliuzija. Dirbtinė medūza, varoma saulės energija, realiu laiku fiksuoja vaizdus ir įvairius ekologinius parametrus. Šis kūrinys yra labai apčiuopiamas technologijos ir gyvybės susidūrimo atspindys. Tai drauge ir įspėjimas, ir klausimas – ar vis dar gebame atskirti tai, kas sukurta gamtos, nuo to, kas yra žmogaus veiklos, ar net daromos žalos, rezultatas, o gal ribos visgi jau išnyko?

(Š.Ž.)

Zoya Laktionova

The Unheritage Project

In English

2022 metais Rusija įsiveržė į Ukrainą ir sunaikino didžiąją dalį Donecko regiono, įskaitant Mariupolį – Zoyos Laktionovos gimtąjį miestą. Laukai, kadaise buvę gyvybingi ir pilni gamtos, šiandien niūrūs ir pilkšvi, prisodrinti sieros ir metalo kvapo, sklindančio nuo šovinių parako. Praradusi vietą, kurią vadino namais, Z. Laktionova nusprendė pristatyti fotografijų seriją The Unheritage Project, kurią sudaro dvi dalys: Sunaikinimas ir Atkūrimas. Pirmojoje dalyje – kreidos nuotrauka, padaryta per mikroskopą. Mikroskopo skaidrė buvo rasta mokykloje, kurią sunaikino rusų pajėgos Donecko regione. Šis vaizdas yra lyg artefaktas – tylus liudininkas vietos, kurioje kadaise skambėjo vaikų džiaugsmas ir juokas, o dabar viešpatauja tyla ir nusėdusios karo dulkės. Paprasta kreida šiame kūrinyje įgauna gilesnę prasmę – ji primena apie jaunąją kartą, kurios gyvenimą sujaukė karas, palikdamas tik prisiminimus apie prarastą vaikystę. Antrojoje fotografijų serijos dalyje yra skaitmenizuoti šeimos archyvų negatyvai. Juose pavaizduoti laike sustingę šilti ir brangūs menininkės artimųjų praeities vaizdiniai. Šios išsaugotos akimirkos tampa apčiuopiamu priminimu apie laisvę, kurią žmonės kadaise turėjo ir už kurią šiandien atkakliai kovoja. Su savo kūryba Z. Laktionova atskleidžia skaudžią Ukrainos kasdienę tikrovę ir kartu įkvepia viltį – viltį atkurti taiką ir darnų gyvenimą žemėje, kad ateities kartoms niekada netektų girdėti šūvio garso.

(Š.Ž.)

Marharyta Polovinko

Darbai iš serijos Be pavadinimo

In English

Subombarduotos mokyklos, nutrauktos galūnės, sužeistos moterys, vyrai, vaikai, įsimylėjėlių poros, besibučiuojančios prie kruvino medžio, iškreipta žmogaus figūra, sėdinti ant kėdės, primenanti Frensį Beikoną, rusai, vaizduojami gyvuliais, griaučiais ir pabaisomis, priedangos, kankinimų kameros, mirusiųjų ir artimųjų portretai, namų kiemai, pilni vaikų ir suaugusių, susikibusių rankomis, žmonės, šaunantys sau į galvą, kad išvengtų ėmimo nelaisvėn, negyvi ir suluošinti kūnai, „pridengti“ menininkės tikro kraujo, visur nusėdusio sluoksniais.

Marharyta Polovinko buvo menininkė, paskutinius savo gyvenimo metus skyrusi savanoriavimui evakuojant sužeistus kariškius iš fronto. Prieš metus įstojusi į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, Polovinko žuvo vykdydama karinę užduotį. Menininkė savo darbais, sukurtais pieštuku ir jos pačios krauju, reflektavo karo patirtį. Ji kalbėjo: „Pieštuku aš paprasčiausiai nupiešiau laukinę baimę. Atėjus laikui apgalvoti kūrinį, mano realybės suvokimas pagilėjo, ir „pabaisos“ išnyko. Tada atsirado kraujas. Buvo absoliučiai būtina išgauti medžiagą ne iš paviršiaus, kaip kad su pieštuku, bet iš gilumos.“ Polovinko iškentėjo daug, regėdama besitęsiančio karo vaizdus. Jos kūriniuose – scenos iš miestų arba gamtinių vietovių, pilnos kraujuojančių žmonių ir gyvūnų, kraštovaizdžiai ir upės, nutapytos pačios menininkės krauju. Kraujo raudonį jai primindavo ir jos gimtojo Krivij Riho apylinkės, kur netoli karjerų stovi jos šeimos namai. Kartą ji prisiminė: „Rūda yra kaip žemės kraujas, ta pati geležis. Man tie karjerai asocijuojasi su žaizdomis, kurias žemėje paliko žmonės. Atrodo, kad Krivij Rihas – kažkas nekintančio ir nepajudinamo, tačiau mano supratimui apie karą jis turėjo esminį poveikį.“

Marharytos darbai mums paliko traumuojančius, siaubingus ir labai paveikius liudijimus. Ji buvo viena tų, kurie buvo iš tiesų drąsūs ir metė iššūkį, ji buvo viena tų, kurie paaukojo gyvybę už saugumą, laisvę ir tiesą. Nors jos darbai nepasiekė parodinės erdvės, ji visada bus atmenama menininkų bendruomenėje.

(L.A.)

Lina Albrikienė

Pasistenkime, kad pasaulis vėl taptų nuostabus

In English

Šezlonge sėdi figūra ir stebeilija į Baltijos jūros horizontą. Iš pirmo žvilgsnio, ši paveiksliška, apvali fotografija kelia idealistinius, romantiškus ir daug žadančius jausmus. Antra vertus, pavadinimas Pasistenkime, kad pasaulis vėl taptų nuostabus stebėtoją verčia išgryninti mintį, kurią menininkė reflektuoja savo instaliacijoje. Albrikienė, kuri taip pat yra parodos „Ir vėjas mus nuneš“ kuratorė, taip išreiškia savo nerimą dėl žmonijos ateities ir pasaulinių problemų, kurios nuolat veikia gamtą. Menininkė šią nuotrauką padarė gyvendama Latvijos pakrantėje, kur persikraustė prieš pandemijos pradžią. Albrikienė negalėjo aplankyti artimųjų Lietuvoje dėl griežtos sienų reguliacijos. Tačiau savąjį laiką ji panaudojo kūrybai ir sukūrė daugybę režisūrinių fotografijų ir video darbų palei Baltijos jūros pakrantę. Toks anuomet buvo jos pasaulis, pasaulis iš jūros, vėjo ir smėlio, jos nuolatinių kompanionų, lydinčių ją, bevaikščiojančią nenuspėjamu pakrantės paviršiumi. Menininkė visada pasinerdavo į mėlynos spalvos gylį, kuriame nugrimzdavo ir jos emocijos bei mintys apie praeitį ir ateitį. Jos akimis, dabartis buvo kažkur ten, toli, už tolimiausios horizonto linijos. Kai kuriomis dienomis Albrikienė susijungdavo su tyru, bekraščiu horizontu, kitais kartais – su smalsiomis, pasiutusiomis bangomis, besikeičiančios kas mirksnį. Gamta suvaidino savo vaidmenį, atvesdama menininkę į ramybę ir vienatvę.

Medinis architektūrinis instaliacijos fragmentas sukonstruotas iš senų grindlenčių, surinktų teatro ložėje. Podiumas slepia pasirodymo istoriją: menininkė išvydo paletę per audrą Lietuvoje, Baltijos jūroje, ir bandė ją išgelbėti nuo bangų, tačiau nesėkmingai. Kitą dieną Albrikienė rado paletę išplautą ant paplūdimio, permirkusią vandeniu. Per medžiagas, panaudotas instaliacijai, atskleidžiama teatro idėja ir vartotojiškumo koncepcija. Jos kūrinys yra visų parodos koncepcijų apie globalizaciją, prekybą, vartotojiškumą, migraciją, klimato kaitą, karą, netektį ir t. t. apjungimas.

(L.A.)