Kuratorė Lina Albrikienė: Hermanno Nitscho paroda „Gesamtkunstwerk”

Hermannas Nitschas. Gesamtkunstwerk
Kuratorė Lina Albrikienė

Įspėjame, kad paroda yra skirta suaugusiesiems, su žyma N-18.  

Po Antrojo pasaulinio karo sekęs laikotarpis Austrijoje išsiskyrė sudėtinga, stipriai konservatyvia politika ir kontrastuojančiomis tradicinėmis ir radikaliai naujomis kultūrinėmis apraiškomis bei judėjimais. Dalis pokario Austrijos meno scenos atspindėjo tautos pastangas stoti į akistatą su savo praeitimi ir iš naujo apsibrėžti savo kultūrinį identitetą. Menininkai troško išsilaisvinti iš tradicionalizmo pančių ir mesti iššūkį nacistinio rėžimo šešėliams, stodami modernistinio ir avangardinio meno šalininkų pusėn. XX a. šeštajame dešimtmetyje susibūrė Vienos grupė (Wiener Gruppe) – bendrus kūrybinius projektus vystančių draugų rašytojų, menininkų bei kino kūrėjų būrys. Užuot pateikę savo literatūrą ir scenos menus tradiciškai Austrijai iki tol būdinga linijine ir naratyvine forma, Vienos grupės dalyviai reikalavo, kad jų kuriami tekstai ir menas būtų suvokiami ir patiriami per jų materialumą, vizualumą ir performatyvumą. Dėl šios priežasties plačioji visuomenė nepriėmė jų kūrybinės išraiškos – į Vienos grupės atstovus žiūrėta kaip į erzinančius senųjų tradicijų griovėjus. Nepaisant to, septintajame dešimtmetyje Viena tapo eksperimentinio meno centru, garsėjančiu tokiais judėjimais kaip ribas laužantis Vienos akcionizmas (Wiener Aktionismus), kurio pirmose gretose buvo tokie menininkai kaip Hermannas Nitschas, Günteris Brusas, Otto Muehlis ir Rudolfas Schwarzkogleris. Pasitelkę provokuojančius performansus ir medijų meno kūrinius, jie bandė visuomenės tabu ribas, tyrinėjo pirmykščius žmogaus instinktus ir metė iššūkį visuotinai priimtoms meno formoms. Pagrindinė šio judėjimo figūra ir buvo Hermannas Nitschas, pradėjęs savo meninę praktiką nuo figūrinės tapybos, tačiau vėliau perėjęs prie abstrakčiojo meno. Vėliau jis įsitraukė į procesą, kurį žymėjo išėjimas už paveikslo rėmų ir perėjimas prie akcijų – Orgijų misterijų (O.M.) teatro.

Žvelgdami į Hermanno Nitscho biografiją, pradedant jo vaikystės patirtimis, galime pastebėti pirmąsias prasmines jo filosofijos ištakas, galimai ir atvedusias jį į akcionizmo meninį žanrą. Tai menininkas, gimęs 1938 m., Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. Jis patyrė, ką reiškia bėgti į slėptuves nuo karo antskrydžių, klausytis, kaip nevilties apimta jo verkdama motina šaukiasi Dievo pagalbos: „Dabar mums turi padėti Dievas!“, 1 stebėti pašnibždomis besimeldžiančius žmones, matyti degančius namus: „kai išėjome iš rūsio, viskas buvo išdegę. […] juodi debesys. viskas buvo sudeginta. daugybė pastatų buvo visiškai sugriauti arba pusiau sulyginti su žeme […]. išsityčiota iš viso pasaulio, jis paverstas grynuoju absurdu.“ 2 Šiurpūs karo vaizdai tikriausiai traumavo Hermanną Nitschą. Jis pastebi: „daug žmonių klausia manęs, kodėl mano kūryba turi būti tokia prieštaringa ir neva žiauri. galbūt tai siejasi su mano vaikystės atsiminimais.“ 3 Jo asmeninė karo patirtis, tikėtina, buvo dar reikšmingesnė, nes Nitscho tėvas žuvo kare 1944 m. Jo motina, kiek praktikuojanti katalikė, buvo stipriai nusivylusi Dievu ir kaltino jį dėl vyro mirties. Po šių tragiškų aplinkybių Hermannu Nitschu daugiausia rūpinosi jo senelis. Jis buvo savamokslis intelektualas, supažindinęs Nitschą su gamta, gyvūnais ir graikų mitologija, vėliau tapusia pagrindine meninių tyrimų doktrina, O.M. teatro sukūrimo pagrindu. Nors jo senelis buvo ateistas, Nitschas nuo mažens labai domėjosi Kristaus kančia. Pirmaisiais vaizduojamojo meno studijų metais jis nutapė ne vieną kūrinį nukryžiavimo tema ir svajojo užsiimti bažnytine tapyba. 1956 m., baigęs studijas ir pradėjęs dirbti grafikos dizaineriu, Nitschas ėmė žengti ilgu keliu link savojo Orgijų misterijų teatro, pradėjęs tik nuo preliminaraus bendro performanso koncepcijos juodraščio.

1960 m., po dvejus metus trukusios pertraukos nuo tapybos, Hermannas Nitschas ėmėsi akcionistinės tapybos, pirmiausia taškydamas raudonus dažus. Šiuos kūrinius jis pavadino Pirmosiomis Kryžiaus kelio stotimis (Kreuzwegstationen) 4. 1962 m. menininkui kilo kraujo kaip išraiškos priemonės idėja, kurią realizavo akcionistinių scenų tapyboje. „tapybos procesas tapo toks svarbus, kad eskalavosi į veiksmą. konservatyvus mintinis ir įsivaizduojamas paveikslo paviršiaus pasaulis buvo apleistas ir pralaužtas, paveikslo alegorija davė valią betarpiškai tikrovei. vietoj dažų naudojami kraujas, karštas vanduo, žalia mėsa ir žarnos. patalpoje purškiami skysčiai. leidžiant pamatyti šiuos tikrus įvykius, automatiškai gimsta gesamtkunstwerk. tikrovė patiriama visais pojūčiais.“ 5 – sakė Hermannas Nitschas. Akcionistiniai paveikslai tapo O.M. teatro prologu, „pirmutėliausia veiksmo ląstele“. 6 Pirmoji tapybinė akcija, surengta 1962 m., truko 30 minučių ir vyko Vienoje, Otto Muehlio bute. 1998 m. pagaliau buvo parodytas visas pasirodymas – „100-asis veiksmas: šešių dienų pasirodymas“, – kuriam prireikė 40 metų, kol buvo įgyvendintas realybėje, Princendorfo pilyje ir jos apylinkėse, kur Hermannas Nitschas gyveno nuo aštuntojo dešimtmečio. Šešių dienų performanso scenarijus apėmė 1595 puslapius. Repeticijos, kuriose dalyvavo 100 aktorių, 180 muzikantų ir apie 1000 svečių/ dalyvių, vyko 21 dieną Princendorfo pilyje.

© Nuotr. Georg Soulek, 2005

Parodos pavadinimas Gesamtkunstwerk yra vokiškas terminas, reiškiantis „totalinį meno kūrinį“ ir atspindintis menininko siekį panaikinti ribas tarp skirtingų meno formų. Kitaip tariant, juo išreiškiamas daugialypių meno formų apjungimas į vientisą reiškinį. Šis terminas sietinas su vokiečių kompozitoriumi Richardu Wagneriu, kuris vartojo jį, apibūdindamas savąją operos viziją kaip visų meno formų sintezę, susidedančią iš muzikos, poezijos, dramaturgijos ir teatro meno elementų. Hermannas Nitschas tikėjo, kad graikų tragedija įkūnija šią harmoniją – meno formų vienovę ir nuo septintojo dešimtmečio šiuo terminu vadino savo meninę praktiką.

Lietuvoje Hermanno Nitscho paroda eksponuojama pirmą kartą. Parodoje pristatoma išsami kolekcija, paskolinta Grace gyvenančių meno kolekcionierių ir Vienoje įsikūrusio Nitscho fondo. Joje skleidžiasi technikų įvairovė, skirtingos medijos ir Vienos akcionizmo meistro filosofinės citatos, atspindinčios kone 60 metų trukusią menininko kūrybą – gesamtkunstwerk apreiškimą, kelią link jo dramos O.M. teatro ir pirmąjį jo pilną 6 dienų trukmės pastatymą. Muziejuje pristatomi reliktai ir fotografinės bei video dokumentacijos iš 5-ojo, 50-ojo, 80-ojo, 100-ojo ir 138-ojo veiksmų bei 16-ojo ir 19-ojo veiksmų tapyba. Ekspozicijoje dalyvauja ir Jonas Mekas, ilgametis Nitscho draugas. Jo filmas „Scenos iš Hermanno Nitscho gyvenimo“ rodomas per 4 monitorius atskiroje muziejaus erdvėje. Ilgas siauras balkonas simbolizuoja abiejų menininkų draugystės kelią, jų ieškojimus, kelionių patirtis, šventes, dalyvavimą Nitscho akcijose – per daugiau kaip 50 metų kartu praleistą laiką. Pats Jonas Mekas taip užsiminė apie šią draugystę, pristatydamas šį filmą: „Paprastas, asmeniškas Hermanno Nitscho portretas, sukurtas naudojantis per ilgus mudviejų draugystės metus mano nufilmuota medžiaga. Ji apima ankstyvuosius Niujorke rengtus performansus ir vaizdus iš Princendorfo vienuolyno netrukus po jo įsigijimo, kuris nuo to laiko tapo pagrindine Hermanno meninės veiklos atlikimo vieta. Taip pat matote Hermanną Vienoje, Niujorke ir Neapolyje su savo draugais: Peteriu Kubelka, Raimundu Abrahamu, Günteriu Brusu, Jurgiu Mačiūnu, Giuseppe Morra ir kitais.“ Tarp šių žymių draugų buvo ir austrų avangardinio kino kūrėjas Peteris Kubelka, kuris ir supažindino Hermanną Nitschą ir Joną Meką Niujorke 1968 m. Kubelkos dėka Nitschas galėjo įgyvendinti kelis performansus Jungtinėse Amerikos Valstijose būtent 1968 metais. Tai jis susitarė su bendruomene žmonių, leidusių surengti performansus keliose institucijose. Tai buvo pirmieji  Nitscho įgyvendinti akcionizmo pasirodymai. Nitschas sulaukė didelio pasisekimo – visi didieji laikraščiai rašė apie jo performansus, kaip pats menininkas reflektuoja jo biografijos knygoje. Hermannas Nitschas pagaliau jautėsi kur kas labiau pasitikintis savimi kaip menininkas ir toliau plėtojo savo performansus bei kūrė piešinius, pavyzdžiui, „Jeruzalės užkariavimas“ (1971/ 2008). Kūrinyje vaizduojamas požeminio miesto planas. Šis Nitscho sukurtas miestas yra išskirtinai teatrališkas ir dramatiškas, jame architektūriniai elementai susipina su augalų bei žmogaus ar gyvūnų organų motyvais. Piešinys sukurtas 1971 m., o 2008 m. šilkografija atspausdintas ant krauju sutepto tekstilinio relikto, tarsi pulsuoja, jame tarsi slypi gyvas organizmas. Daugybė susipynusių arterijų jungia šimtus kambarėlių, o tos jungiasi su dešimtimis organų. Gyvūno kraujas, kuris per daugiau nei 50 metų išbluko, čia, kaip ir kituose kūriniuose su krauju, atspindi gyvenimą ir mirtį – temas, kurias Nitschas nuolat gvildeno savo kūryboje. „Paskutinė vakarienė“ (1976/ 1979/2021) – taip pat architektūrinė požeminio miesto kompozicija, tik šiuo atveju ji perteikiama per anatomiškai pavaizduotus žmonių kūnus su vidaus organais ir kraujagyslėmis. Meno istorikė ir kuratorė Jutta Schütt dalijasi savo įžvalga apie kūrinyje pavaizduotas figūras: „Tokios nuorodos kaip „išardytas Ozyris“ taikomos specifiniame teatriškame prisikėlusios dievybės, tokios kaip Dionisas, O.M.teatro kontekste“. 7 Pats menininkas ant drobės paliko ranka rašytą žinutę: „požeminio miesto dizainas, pagrįstas dramatišku paskutinės vakarienės veiksmo vaizdu: mūsų visatos sunaikinimas ir jos atsiradimas iš naujo“.

Aštuntojo praėjusios amžiaus dešimtmečio pradžioje, kai Nitschas ir jo velionė žmona Beate Nitsch (ji žuvo 1977 m. autoavarijoje) įsigijo Princendorfo pilį – vietą, kuri puikiai tiko pradėti O.M. teatrui – buvo įkurta asociacija O.M. teatrui remti. Jonas Mekas buvo kuratorių komandos narys. 1975 m. Princendorfe buvo įgyvendintas pirmasis ir didžiausias, 24 valandas trunkantis 50-asis 6 dienų spektaklio veiksmas. Nuo saulėtekio iki saulėtekio… Nuo kiemo, apsupto veiksmo vedamų dalyvių, švenčiančių itin reikšmingą dieną su vynu, duona ir kitokiomis vaišėmis, iki itin intensyvaus orkestro triukšmo ir pritvirtintų vyriškų ir moteriškų kūnų, kurių akys buvo užrištos balta marle, kas signifikuoja Edipo įvaizdį – vieną iš pagrindinių mitologinių veikėjų, kurį Nitschas pasitelkė savo teatro teorijoje – iki požemio – fakelais apšviestų ir dūmais pripildytų rūsių, pažymėtų taip pat ir klaustrofobiškumo. Gesamtkunstwerk materializavosi, perteikiant visus įmanomus pojūčius ir emocijas, pavyzdžiui, katarsį: „Išlikti tokioje įtampoje 24 valandas… nebuvo lengva. Naktį visi sekė Nitschą į rūsius, o iš fakelų sklido juodi dūmai, kurie pamažu užpildė orą. Aš turiu klaustrofobiją ir nebegalėjau ten išbūti. Apie 5 val. ryto Nitschas baigė veiksmą, ir, visiems žmonėms išeinant iš rūsio, kartu išvirto dūmų debesis, tad atrodė, kad žmonės išeina iš pragaro. Tada mane ištiko krizė, kurią prisiminsiu, net jei gyvensiu tūkstantį metų: stovėjau prie medžio ir verkiau, manau, bent dešimt minučių. Tikrai išleidau viską, kas buvo susikaupę  viduje. Grįžau atgimęs. Jaučiausi jaunesnis. Laisvesnis. Pajėgiantis kalbėti, juoktis, ragauti maistą. Būnant po žeme, viso to jausmo nebuvo“. 8

Devintojo dešimtmečio pradžia Nitschui buvo permainas atnešęs laikotarpis. Po dvidešimties metų jis grįžo prie didelio formato tapybos. Priežastis buvo gana praktiška. 1983 m. menininkas gavo kvietimą dalyvauti didžiulėje parodoje Stedelijk Van Abbe muziejuje Eindhovene. Paroda įtraukė daugelį Nitscho meno kūrinių, kurie buvo instaliuoti Princendorfo pilyje, todėl joje liko didžiulės tuščios erdvės. Nitschą apėmė neapsakomas noras išdažyti tuščias pilies sienas ir grindis. Tas noras jį lydėjo kelis dešimtmečius ir pagavo jo paties pasaulyje – judant link 6 dienų O.M. teatro tęstinumo. Toliau sekė daugybė veiksmų, trunkančių skirtingą laiką ir vykstančių įvairiose pasaulio vietose. Galiausiai 1984 m. Nitschas įgyvendino 3 dienų veiksmą Princendorfo pilyje – praėjus 9 metams po 24 valandų veiksmo 1975 m. Trečią šio spektaklio dieną buvo įkūnyta Dioniso tema, išreikšta orgiastinių patirčių formomis ir ritualiniais procesais. Katarsis išplito ir įsikūnijo žmonėse, pilies erdvėse ir pačios Princendorfo pilies apylinkėse. Dioniso figūra Nitschui buvo itin reikšminga – savo raštuose ir interviu apie paraleles tarp Kristaus ir Dioniso jis pabrėždavo: „dionisas yra suskaidytas – kultinėje praktikoje ožka ar kito gyvūno jauniklis yra užmušamas ir suplėšomas, bet mes žinome, kad jis sugrįš, kad po to seka prisikėlimas. tai tam tikra prasme yra kristaus laukimas, tik tiek, kad dionisui galas ateina pertekliuje, orgijoje, o kristaus atveju įvyksta atvirkštinis procesas: orgijos negatyvas, pasija, ir baigiasi, galima sakyti, kryžiaus pertekliumi“. 9

Hermanas Nitschas savo ritualiniuose veiksmuose dėvėjo specifinę aprangą. Jis teigė, kad meno praktika turi būti vertinama kaip lygiavertė kunigo pareigoms. Įgyvendindamas šią idėją, Nitschas jau septintojo dešimtmečio pradžioje savo performansų metu vilkėjo baltos spalvos marškinius, primenančius tuniką. Nuo devintojo dešimtmečio vidurio, kai menininkas pasišventė didelio masto veiksmo paveikslų tapymui žiūrovams stebint, marškiniai tapo tų performansų reliktais ir kartais būdavo integruojami ant relikto. Baltos spalvos marškiniai, sujungti mediniu pagaliu ant drobės paviršiaus, primena nukryžiavimo sceną. Veiksmo metu Nitschas pasikeisdavo baltuosius marškinius. Marškiniai prisigerdavo protagonisto prakaito, kūno kvapo ir apsitaškydavo skirtingais procese naudojamais skysčiais. Nitschas jautė, kada laikas pasikeisti aprėdą į naują, švarų – kada audinys įgaudavo jau tinkamas dėmes. Šie Nitscho marškiniai reprezentuoja jį patį, jo buvimą čia ir dabar. BŪTIS, BUVIMAS – žodiai, kuriuos Nitschas visada rašydavo didžiosiomis raidėmis. Trys parodos erdvėje aukštai kabantys marškiniai ir vieni integruoti ant drobės – tai reliktai iš performansų – menininko kūno įspaudai, žymintys beveik 40 jo praeities metų. Nitschas teigia: „marškiniai sudrėksta nuo dažų „prakaito ir kraujo“, tampa šlapi, chromatiniai, susidaro nudažyto kraujo dėmės, jos prilimpa prie nuogo tapytojo kūno“.

© Nuotr. Roland Rudolph, 2009

Performansų reliktais tampa ne tik marškiniai ir veiksmo tapybos metu sukurti paveikslai, bet ir krauju sutepti neštuvai, staltiesės ir grindų užtiesalai. Nitscho manymu, visi šie ištepti, dėmėmis nusėti ir aplieti objektai, naudojami performansuose, retrospektyviai fiksuoja spontaniškus įvykius ir yra kur kas betarpiškesni nei veiksmo tapybos kūriniai. Be to, Nitschas tokiu būdu išreiškia laiko patyrimo idėją: „išteptos medžiagos yra skirtos perkelti praeitį į dabartį kuo labiau tiesioginiu būdu“. Taigi nuo 1968 m. jis pradėjo rinkti savo veiksmų reliktus. Prie jų Nitschas dirbo net praėjus daugeliui metų nuo pasirodymo. Jis įtraukė spalvas, ypač ant staltiesių audinių. Pridėjo aplikacijų, pavyzdžiui, objektus iš bažnytinių apeigų, vašką ar sukurdavo piešinį ant išdžiūvusio audinio, pavyzdžiui, vieną iš O.M. teatro veiksmo architektoninį planą.

Sulaukęs sėkmės devintajame dešimtmetyje Nitschas leido sau pakeisti kūrybai naudojamus dažus iš dispersinių į aliejinius, taip galėdamas prisodrinti paveikslus labai storu dažų sluoksniu, kuris kūrė pojūtį ir suvokimą, jog juose pavaizduoti viduriai, kaip matome meno kūrinyje „Veiksmo tapyba su tapymo marškiniais“ (1995). Bėgantys raudoni dažai reprezentuoja kraują, dažų tirštumas ir jų struktūra primena gleives, žarnas, krešulius. Šis naujas požiūris į tapybą Nitschui buvo tarsi naujai atrasti vartai į pasąmonę, taip pat į erotiškumą ir seksualumą, vedančius link tolimesnių ateities akcionizmo kūrinių.

Nuo savo veiklos pradžios Nitschas atliko beveik 160 performansų. Visi jie veda link O.M. teatro ir į supratimą, kad tik sinestezija yra jutiminis įspūdis, įgalinantis visapusišką meno kūrinio patyrimą. Nesvarbu, ar muzikoje, ar tapyboje, Nitschas visur kalba apie spalvas ir tonus, apie harmonijas ir disonansus. Per savo dėstytojo karjerą Frankfurte Hermanas Nitschas su savo studentais dirbo prie spalvų ir formų eksperimentų. Gautos spalvų skalės iliustravo harmoningus santykius ir žvaigždynus, kurie taip pat yra esminė O.M. teatro dalis.

Parodos ekspozicijos pabaigoje kabo vienas iš mažiausiai charakteringų Nitschui parodos paveikslų su koliažu „Vaisiai, spygliai, rožės“, tačiau parodos kūrinius jis sujungia į vientisą visumą. Tai paskutinė gaida, atskleidžianti visų įmanomų pojūčių sinestezę. Be ryškių geltonos, oranžinės, raudonos, mėlynos spalvų ir rožių bei vynuogių atvaizdų, čia galima pastebėti architektūrinius motyvus, taip pat organų dalis, taigi, visus Nitscho veiksmų aspektus, su kuriais jau susidūrėme menininko darbuose – jie visi apsijungia šiame džiaugsmą atspindinčiame kūrinyje. Be to, parodos kontekste šis paveikslas mena apie Hermano Nitscho ir Jono Meko draugystę – jų šventinį stalą, kuomet jiedu susitikdavo skirtinguose pasaulio kampeliuose.

Kuratorė Lina Albrikienė bendradarbiaujant su Roman Grabner
Konsultantė Martha Schildorfer
Architektė Sigita Simona Paplauskaitė
Grafikos dizainerė Rūta Rancevaitė
Parodos prodiusuojantis architektas Tomas Styra
Šviesų dailininkas Renaldas Bartulis

Ekspozicijos kūriniai iš: Nitsch Foundation, Galerie Sommer, diethARdT collection, Galerie Zimmermann-Kratochwill, THP Privatstiftung

Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Panevėžio miesto savivaldybė, Rita Nitsch, Kalnapilis
Informacinis rėmėjas LRT

Dėkojame už supratingumą. 

Įspėjame, kad paroda yra skirta suaugusiesiems, su žyma N-18.  

1 Hermann Nitsch: Life and Work: Recorded by Danielle Spera. Vertė Paul Bowman. Pace Wildenstein, 2023, p. 21.
2 Ten pat p. 20.
3 Ten pat p. 20.
4 Ten pat p.  86.
5 Asolo Raum 1973. Viena: Galerie Krinzinger, 1990, p. 2-3.
6 Hermann Nitsch: Life and Work: Recorded by Danielle Spera. Vertė Paul Bowman. Pace Wildenstein, 2023, p. 87.
7 Jutta Schütt, Städel Museum Frankfurt 2004
8 From the documentary film “Hermann Nitsch” by Daniela Ambrosoli, 2011. Conversation with Francesco Conz about the experience of the 50^th action in 1975.
9 Hermann Nitsch: Life and Work: Recorded by Danielle Spera. Vertė Paul Bowman. Pace Wildenstein, 2023, p. 20.