Meno kritikė apie kultūros institucijų atsakomybę: tylėjimas irgi yra pozicija

Rudenį vykę kultūros protestai paskatino svarstyti apie institucijų atsakomybę, renkantis poziciją. Vilniaus knygų mugėje surengtos diskusijos dalyviai pastebėjo, kad už institucijų sprendimų stovi konkretūs žmonės, rizikuojantys konfliktu su valdžia, finansuotojais ar auditorija, o bandymas likti neutraliam taip pat yra pozicija.

Šiuolaikinio meno muziejaus „Stasys Museum“ inicijuotoje diskusijoje „Kultūros institucijos ir tylos dilema. Kas šiandien formuoja viešąją nuomonę?“ dalyvavo menotyrininkė, muziejininkė, kultūros vadybininkė Rasa Antanavičiūtė, kultūros žurnalistė, šiuolaikinio meno kritikė Jogintė Bučinskaitė, kino režisierius, Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės narys Karolis Kaupinis ir filosofas Gintautas Mažeikis. Diskusiją vedė apžvalgininkas Rimvydas Valatka.

Institucijos-Leviatanai

K. Kaupinis pastebėjo, kad institucijos pozicija visuomet prasideda nuo konkretaus asmens.

„Kas institucijoje priima poziciją, kad institucija pareikštų poziciją? <…> Ne kažkoks Leviatanas, plaukiantis be žmogaus. Yra konkretūs žmonės. Toje institucijoje yra arba vadovas, arba kitas galios centras, <…> bet visąlaik yra konkretus žmogus, kuris inicijuodamas, kad institucija pareikštų poziciją, prisiima atsakomybę ir riziką sueiti į konfliktą su politine valdžia, su potencialiais finansuotojais“, – dalijosi režisierius.

Karolis Kaupinis. D. Umbraso / LRT nuotr.

Savo ruožtu G. Mažeikis išskyrė, kad būna du tipai: institucijos su „gyvais žmonėmis“ ir institucijos-Leviatanai.

„Kaip nuoroda – Andrejaus Zviagincevo filmas „Leviatanas“. <…> Kuo Leviatanas pasižymi? Pirmiausia, nekenčia nevyriausybinių organizacijų socialinio tinklo. Antra, nekenčia visų panašių organizacijų: kultūrinių arba genderinių nepriklausomų nevyriausybinių organizacijų. Jei pasakai Leviatanui apie šių organizacijų tinklus ir jų susitarimus, tai yra sąmyšis, nepasitenkinimas, pyktis“, – sakė filosofas.

Anot jo, toks Leviatanas skaitosi tik su jėga.

„Jei tos jėgos neturi, o esi laisvas individas ir kovoji už savo orumą bei teises, tai eik ir kovok, niekam nerūpi. Šioje vietoje ilgąlaik savo demokratiją buvome pamažėle pradėję dovanoti Lietuvos Leviatanui. Jis brendo, augo, pūtėsi. Bet staiga atsitiko kažkas, panašiai kaip Sąjūdžio laikais, kada atsirado tai, ką vadinu dalyvaujančia, aktyvia pilietine demokratija. Ji sudaryta ne tik iš individų, kas yra svarbu, arba ne tik iš masės (negaliu pakęsti, kai taip vadiname), o iš daugelio nevyriausybinių ir kultūrinių organizacijų“, – pridūrė G. Mažeikis.

Gintautas Mažeikis. D. Umbraso / LRT nuotr.

Kultūros asamblėjos patirtys

Praėjusių metų rugsėjį įvykę ministerijų mainai ir „aušriečio“ paskyrimas ministru sukėlė pasipiktinimą kultūros bendruomenėje: organizuotas protestas prie prezidentūros, įspėjamasis streikas, platinta peticija. K. Kaupinis papasakojo apie pirmąjį kartą, kai dalis Asamblėjos iniciatyvinės grupės ir pavieniai kultūros lauko atstovai buvo pakviesti į prezidentūrą.

„Pokalbio pradžioje prezidentas pasiūlė mums išsakyti savo godas. Pradėjome nuo tokio klausimo: žinome, kas sėdi prieš mus, Lietuvos Respublikos prezidentas, o kas sėdi šiapus? Jie susižvalgė ir patarėja pradėjo vardyti mūsų pavardes. <…> Sakome, žinome savo pavardes, bet kas tai kolektyviai? Tada teko įvardyti, institucionalizuoti mus, kaip pasakyti. Na, kultūros lauko atstovai, o kokio dydžio?“ – prisiminė K. Kaupinis.

Jogintė Bučinskaitė, Karolis Kaupinis. D. Umbraso / LRT nuotr.

Režisierius teigė tuomet supratęs, kiek lemia gebėjimas susiburti.

„Pavienis žmogus – ne pavojus. Bet kai tai jau asamblėja, tada nebegerai. Tuomet atsitinka ta kova, kiek kažkurioje institucijoje sugebėsime pajungti pavienių žmonių ir kas ką toje institucijoje persvers. Ar baigsis taip, kaip A. Zviagincevo filme – „za čiem, Gospodi“, ar vis dėlto kažkas išeis“, – kalbėjo K. Kaupinis.

R. Antanavičiūtė atkreipė dėmesį, kad tokiais atvejais taip pat svarbus pusiausvyros klausimas.

„Jei Kultūros asamblėja būtų suskilusi į pavienius žmones, tai Leviatanas ramiai sau toliau plauktų. Ir tose institucijose, turinčiose prisiimti didesnę ar mažesnę atsakomybę, visada tenka balansuoti. <…> Reikia galvoti, ar atstovėsi savo poziciją, ar vis dėlto tave sutraiškys ir pravažiuos. Nes jei tu gana smulkus, nedidelis, tai atleis, priims lojalų žmogų ir tiek žinių. Ta rizika turi būti pamatuota, nes kitaip institucijose tiesiog pasikeis žmonės“, – svarstė muziejininkė.

Rasa Antanavičiūtė. D. Umbraso / LRT nuotr.

„Klausimas, kaip daryti. Ar reikia susideginti dėl tam tikro tikslo, ar vis dėlto tam tikri kompromisai yra okay?“ – pridūrė ji.

J. Bučinskaitės manymu, jei išreiški poziciją visuomenei nepatogiu klausimu, prarandi dalį auditorijos. Tačiau, pasak diskusijos dalyvės, bandymas likti tyliam ar neutraliam irgi yra pozicija.

„Galvojame, kad galima kažkaip praslysti. Bet ne. Tos institucijos auditorijoje daug žmonių, kurie seka, tikrina. Jiems labai svarbu institucijos vertybinis kapitalas. Dabar žaidžiame tokiu reputaciniu-ekonominiu režimu. <…> Neatsuksime laiko, kai nebėra cancel culture [atšaukimo kultūros – LRT.lt]. <…> Visa visuomenė, tiek čia, Lietuvoje, tiek Vakaruose, nuėjo pernelyg toli, kad bandytume naiviai galvoti, jog, jei nepasisakysime kokiu nors klausimu, praslysime tyliai ir nesulauksime jokių pasekmių“, – pabrėžė kritikė.

Skirstymas į kairę ir dešinę

G. Mažeikis pažymėjo, kad Leviatanas, susidūręs su organizacijomis, o ne pavieniais individais, pradeda vertinti, kiek jos stiprios ne tik pagal žmonių skaičių, bet ir socialinį-kultūrinį kapitalą. Pasak filosofo, prisikviesti žmones, kurie turi sukaupę pakankamai šio kapitalo ir yra laisvi bei drąsūs juo rizikuoti, ypač svarbu kultūrinėms nevyriausybinėms organizacijoms.

„[Leviatanui] 30 žmonių gali būti niekis, bet viena persona su dideliu kapitalu ir reputacija – svarbi. Čia visuomenėje atsiranda problema, kad šie žmonės, turintys pakankamai didelį socialinį-kultūrinį kapitalą bei reputaciją, – kiek jie laisvi dalyvauti diskusijoje ir drąsiai išsakyti? Kapitalas toks bjaurus dalykas, kad gali jį prarasti. Todėl žmogus, sukaupęs kapitalą, bijo dėl jo. Čia kaip [akcijų] biržoje. <…> Šioje vietoje niuansas tas, kad kas protingai nežaidžia, tas ir nelaimi“, – teigė G. Mažeikis.

Rimvydas Valatka. D. Umbraso / LRT nuotr.

Be to, J. Bučinskaitė akcentavo, kad meno institucijos visuomet buvo politiškai aktyvios: „Jos dirba su atmintimi, kuri iš esmės politiška, nes formuoja mūsų istoriją. Jos dirba su įvairiais kontekstais, atliepiančiais politinius įvykius.“

Visgi ji atkreipė dėmesį, kad nemažai žmonių supaprastino kultūros protestą į kairę bei dešinę ir ėmė priskirti Asamblėjos veiklą dešiniajai minčiai.

„Man paprasčiau žiūrėti į institucijas ne kaip į politines, bet vertybines. Kad jos gina bendražmogiškas vertybes, nepaisant kairės ar dešinės. Nes ir kairei, ir dešinei turėtų rūpėti žmogaus teisės, orumas, demokratija, laisvė bei tai, kad valdžia nemeluotų. Tai tokie pamatiniai imperatyvai. Būtų labai keista, jei kairė tai gintų, o dešinė priekaištautų arba atvirkščiai. Man pasidarė įdomu, kad, labai norėdami supaprastinti ir suprasti, kas vyksta su kultūros protestu, ėmėme ieškoti tokių politinių pozicijų“, – diskutavo kritikė.

Jogintė Bučinskaitė. D. Umbraso / LRT nuotr.

Spaudimas dėl finansavimo

Kultūros bendruomenei svarstant, kad apkarpytas biudžetas gali būti kerštas už protestus, J. Bučinskaitė spaudimą patiriančioms institucijoms linkėjo būti principingoms.

„Leisti sau susideginti, nes galima prisikelti. Pelenuose kai kas irgi gerai dygsta. Bet man labai skauda finansavimo, kuris kuo toliau, tuo labiau bus kultūrai sumažinamas, klausimas. Noriu atkreipti dėmesį institucijų, kurios ieškos gelbėjimosi rato, nepasimauti ant tokio keistos reputacijos bandymo papirkti. Yra aibė atvejų, kai institucijos arba tam tikros bienalės, pavyzdžiui, Rygoje, priėmė finansavimą ir turėjo užsidaryti, nes patyrė reputacinę žalą. Priėmė purvinus pinigus“, – pasakojo kritikė.

Ji pabrėžė, kad šiuo metu viskas – po padidinamuoju stiklu.

„Man norisi, kad mes, pradėję tą vertybinį sąjūdį, jo laikytumėmės. Man regis, su vertybėmis tada ir pinigai atsiranda. Nepaisant to, kad yra tikrai didelis spaudimas ir rizikos neturėti tų pinigų“, – sakė J. Bučinskaitė.

Diskusija „Kultūros institucijos ir tylos dilema. Kas šiandien formuoja viešąją nuomonę?“ | D. Umbraso / LRT nuotr.

Tuo metu G. Mažeikis dalijosi, kad „valdančiųjų moralinė būklė kelia nepasitikėjimą“.

„Tie asmenys, balsuojantys už „Nemuno aušrą“, – nematau tame jokios problemos. Čia normali demokratija. Tegul kaip jie nori, taip galvoja, šneka, rašo. Nėra jokios tragedijos. Problema, kada juos [„Nemuno aušrą“ – LRT.lt] pakviečia į koaliciją ir kada staiga jie iš tos nuomonės, kuri kol kas yra dar Lietuvos mažuma, gali formuoti daugumos nuomonę, kas kitai daliai Lietuvos pasirodo visiškai nepriimtina, net neįmanoma. Dar daugiau – šis priėmimas į valdančiąją koaliciją <…> remiasi cinišku melu“, – pabrėžė filosofas.

Diskusija „Kultūros institucijos ir tylos dilema. Kas šiandien formuoja viešąją nuomonę?“ | D. Umbraso / LRT nuotr.

Medžiaga iš ltr.lt