3. NUOTRAUKOS IR “GIEDANTI GAIDŽIO GALVA”

Šiuo metu esate šioje ekspozicijos vietoje.

Tikriausiai nekantraujate pamatyti Stasio Eidrigevičiaus kūrinius. Tačiau tai ne šiaip sau nuotraukos iš šeimos archyvo. Visas šias nuotraukas darė pats Stasys.

Dar būdamas keturiolikos, nusipirko analoginį fotoaparatą Zenitas.

Nuotraukas išryškino kai 1970-tais metais tame pačiame name ant aukšto įsirengė fotolaboratoriją.

O fotografavo viską Lepšių kaime. Jis vos už 5km nuo čia.

Norėdami ten atsidurti – išėję iš STASYS MUSEUM – žingsniuokite valandą laiko Kauno kryptimi.

Mokyklos atostogos, kai Stasys lankydavo tėvus Lepšiuose, tapdavo įkvėpimo šaltiniu. 

Šeimos nuotraukos yra vienas svarbiausių elementų, padedančių suprasti konceptualų Stasio darbų turinį ir pasaulėžiūrą. Įprasti jo kūriniuose matomi siužetai yra metaforiški ankstesnio gyvenimo atspindžiai: troba ir jos aplinka, darbo įrankiai ir mechanizmai, arkliai ir žąsys.

Kalbant apie Stasio vaikystę, tėvai dirbo visą dieną kolūkyje už keletą rublių.

Tai buvo vaikystė be saldainių, ir pasakų Stasiui niekas neskaitė.

Tačiau kai išmoko skaityti – pats skaitė brolių grimų pasakas.

Stasys padėdavo ūkio darbuose, bet dirbdamas vis galvojo, kaip jam ištrūkti iš to kaimo.

Ir jam pavyko! 

Kaimynai susitikdavo vardadienių, vestuvių, laidotuvių progomis.

O šiaip – amžinai darbas, darbas, darbas. Visos mano atostogos praleistos kolūkyje, kad užsidirbčiau bent kelis rublius. Tėvai gaudavo tokius mažus atlyginimus, kad net saldainiai buvo retenybė. Tais metais namuose nebuvo elektros, tik žibalinė lempa. Niekas nežinojo, kas yra teatras, opera, kinas. Aš tada sukandęs dantis dirbau ir galvojau, kad tik čia nepasilikčiau. Dabar, žiūrėdamas į tuo metu sukurtas fotografijas, manau, kad tai buvo mano gyvenimo universitetas. Mintimis grįžtu į tas vietas ir tuos laikus labai dažnai.

Apžiūrėkite nuotraukas. 

Mama skalbia.           

Pusprotis kaimynas Napalys padeda tėvui valyti šulinį. 

Napalys slepiasi nuo objektyvo serbentų krūmuose. 

Mama prie šiaudų krūvos dirba.

Arklys gauna gerti, ir tėvas su kaimynu, kuris ateina alaus išgerti.

Sesuo stovi ir pozuoja.

Mama – nepozuoja.

Paukščiai – nežinia, ar jie pozuoja.

Mama su kaimyne eina iš parduotuvės.

Galite rasti ir nuotrauką, kurioje tėvo pastatyta pirtis su dvigubu stogu, virš jos turėjo būti vištų rezidencija. 

Ir pačią pirmą Stasio nuotrauką. Vienintelę išlikusią iš Mediniškių kaimo, kuriame jis gimė.

Svarbus ir tėvo portretas. Įsižiūrėkite į tėvo akis. Ar tai nėra tos pačios akys, kurias pamatysite daugybėje Stasio sukurtų personažų?

Čia pat galite atrasti ir dvigubos ekspozicijos, metaforines  nuotraukas, kuriose matyti Stasio polinkis į siurrealizmą:

Stasys, arklys ir šventa figūrėlė.

Petras, Napalys ir mumijos pėdos.

Šeima ir iš stogo auganti šventa figūrėlė.

Tėvas ir iš stogo auganti mama.

Įsidėmėkite dvi nuotraukas, vienoje jų tėvas stovi ir pozuoja. 

kitoje – mama ir teta Elžbieta sėdi prie obelų.

Kai pakilsime į trečią aukštą, pamatysite, kaip šios nuotraukos virto paveikslais.

Įdomu yra tai, kad jei dabar nusiimtumėte ausines… girdėtumėte Stasio balsą!

Čia jis skaito savo paties parašytą poemą – Giedanti gaidžio galva.

Tai kūrinys aukštaičių tarme, kuriame realybė susipynusi su fantazija.

Neatsitiktinai Giedanti gaidžio galva skamba greta šių nuotraukų.

Juk poemoje Stasys iki smulkiausių detalių nupasakoja tuometinio kaimo realybę:

Žiurkių negirdėti. Musės prilipusios prie musgaudžio, nebezyzia. Pečius šaltas, ant jo įvairaus dydžio suodinos rinkės. Ir tėvo autai seniai išdžiūvę. Lėkštė priaugusi prie stalo. Ant palangės druskos praplyšęs maišelis, sudrėkęs. Stiklinėje plūduriuoja mamos dantys.

Tačiau nemanykite, kad Stasys šį kūrinį parašė sėdėdamas ant kelmo ar šieno kupetos. Jis jį rašyti pradėjo… oro uoste!

2013 m. sėdėdamas Varšuvos oro uoste ir laukdamas lėktuvo, išsiėmiau eskizų knygelę ir vietoj piešinio parašiau žodžius: „Sėdim su sesėm nuleidę galvas…“ Po to kita eilutė, dar viena… Kažkoks paslaptingas šnabždesys man tarytum diktavo žodžius.

Tikslios kaimietiškos praeities detalės – musgaudis, „įvairaus dydžio suodinos rinkės ant pečiaus“, utėlės, traiškytos nagu ant stalo, – šiuolaikinei sąmonei tampa įtaigia fantasmagorija, magiškuoju realizmu, o ne nostalgijoje išmirkytu sentimentu. Ne vieno lietuvių menininko kūryboje pasitaikė efektas, kai provincija tapo kosmosu. – pastebėjo Giedra Radvilaviciute