21. LAIŠKAS TUŠČIAI SIENAI

Šiuo metu esate šioje ekspozicijos vietoje.

Stasys – išskirtinio talento vizualaus meno kūrėjas. Tačiau pirmiausia jis yra gilus stebėtojas, savo kūrybinį procesą pradedantis nuo „kalbėjimo“ su medžiagomis ir įrankiais, su kuriais kuria. Stasys jiems netgi rašo laiškus – atvirus laiškus, kaip pats juos vadina, skirtus proziškiems savo gyvenimo elementams. Vienas tokių laiškų buvo parašytas baltai sienai. Parodoje šį laišką matote išdidintą per visą sieną. Kiti jo atviri laiškai skirti stalui, pieštukui ir popieriaus lapui.

Nesunku pajusti Stasio požiūrį į daiktus. Jis juos suasmenina ir rašo labai jautriai, tarsi daiktai su juo kalbėtųsi. Pakilkite laiptais iki pusės ir sustokite aikštelėje, arba raskite sau vietą tiesiog čia, prie ilganosio, ir paklausykite kaip Stasys išmintingai ir mandagiai su sienomis kalba.

Laiškas tuščiai sienai 

Tu balta,lygi, didelė. Tu žinai tai, esi graži, kaip didelis baltas popierius, kaip sniego kalnas, kaip balta šventinė staltiesė. Galiu tęsti palyginimus, eiles. Būsi balta ir švari, kol nepaliesiu tavęs su juodu anglies gabalėliu, kol nepadėsiu pirmo brūkšnio, kol nepakabinsiu ant tavęs rėmo, kol nepastatysiu kėdės, spintos, lovos. Būsi tada tik fonas. Aš matysiu spintą, kėdę, paveikslą, lovą, langą, žmogų, kuris stovės gal net atsirėmęs į tave. Bet kol kas esi karalienė, esi tuščia esi savimi. Galiu girti tave. Galiu žiūrėti į tavo tuštumą, kaip ir tuščią pilnatį. Tas tavo tuštumas tik iš pirmo žvilgsnio yra tuščias. Tas Tavo tuštumas tik iš pirmo žvilgsnio yra tuščias. Tas Tavo tuštumas man yra prasmingas rėkiantis į mane kaip laukimas. Laukimas laike, laukimas su vilties priemaiša, galimybių išsipildymas, tuštumas kaip riksmas, kaip faktas.  

Suteikiau galimybę pasireikšti niekui. Jei ant tavęs nėra nieko, niekas tavęs nedengia, tai esi nuoga. Tikra. Apie ką tiek kalbų, tiek išvedžiojimų – apie tikrumą, apie tiesą. Būtent tai ir yra tiesa, kad esi nuoga. Aš mėgstu paskutiniu metu piešti nuogą kūną. Laikau balto popieriaus lapą rankoje. Žiūriu į tave. Ruošiuosi piešti tavo nuogumą. Žiūriu, žiūriu į tave. Paskui į popieriaus lapą. Mano akys įbestos į Tave. Tu žiūri į mane. Žiūri į tuščią popieriaus lapą. Jis iš baimės virpa mano rankoje. Aš jam sakau: ,,Nebijok, aš tavo tuštumą įnešu kitą – sienos tuštumą, baltumą. Jie jungiasi į vienumą. Rankoje laikau fragmentą tavęs. 

 Stasys