
Šiuo metu esate šioje ekspozicijos vietoje.
Dabar priėjote 2003 m. kūrinį „Tylos siena“. 14 metrų ilgio instaliaciją sudaro 560 lentynėlių ir jose sudėliotų 560 unikalių betoninių veidų sukurtų iš Stasio nulieto veido formos prototipo, tačiau kiekvienas jų turi kažką savito, įgyto proceso metu.
„Jie nėra mano autoportretai, nors gimė iš mano veido proporcijų“
Savo paties veido atliejas Stasys inkrustuoja įvairiomis medžiagomis: medžiu, plytomis, akmenimis,stogo danga, rūbų detalėmis, samanomis, viela, gyvūnų dantimis. Tas pats veidas, bet vis kitoks – kiekvienas per gyvenimą prirenkame įvairių emocijų ir turime daug skirtingų savo asmenybės variacijų.
Instaliacija taip pat skirta apmąstymams, apie tai kaip svarbu prisiminti, pripažinti praeitį.
Panaudotų medžiagų tekstūros, atrodo, deformuoja, visiškai pakeičia paties menininko atvaizdą, padaro jį nerealų. Jos taip intensyviai jį keičia, kad, išlikdami savo autoriaus atvaizdais, veidai tampa, tarsi, visų kitų veidų atvaizdais. Skulptoriaus veidas tampa nepriklausomu skulptoriaus objektu.
Galbūt tai veidas – trūkinėjančios sienos Vilniaus senamiestyje fragmentas. Gal tai Berlyno sienos griuvėsiai. Arba veidas, neseniai rastas bendrame kape po karo Jugoslavijoje <…> Kas tai per betono luitas? <…> Jame matyti kankinystės, smurto ir kankinimų pėdsakai. <…> Tai akistata su mirtimi, praeities faktu. <…> Skausmas, užuojauta ar abejingumas – kiekvieno pasirinkimas.“
Asketiškose, medinėse dėžėse ar rėmuose atvaizdai įgauna stulbinančios epitafijos sienos formą. Tarsi menininkas norėtų pasakyti, kad po nesuskaičiuojama galybe kaukių, pokyčiai, perėjimas ir mirtis turi tik vieną veidą – būtent mūsų pačių.