18. FOTOGRAFIJA

Šiuo metu esate šioje ekspozicijos vietoje.

2001 m. Stasys grįžta prie fotografijos. Bet tai jau nebe tos dokumentinės nuotraukos kurias darė gimtąjame kaime, o pastatyminė, režisūrinė fotografija. Čia Stasys kuria iš žmonių skulptūras, vėl pratęsdamas kūną daiktais, scenografiniais elementais, o žmogaus veidą – paties kurtomis kaukėmis. Personažai su šiais unikaliais prailginimais slepiasi, varžo save ar pratęsia kūno dalis tam, kad lengviau ištrūktų, išsilaisvintų ir taptų tikraisiais aš.

„Situacijos, kuriose žmogus sustingęs ir sukaustytas, tarsi ištrauktas iš absurdo teatro“, – apie šias fotografijas pasakoja Stasys.

Čia matome ir ilganosį, kuris tarsi atgimsta iš piešinio, tačiau suaugusio vyro pavidalu. Už kitos ilganosio kaukės – Stasio sūnus, tėvo dešinioji ranka, kuris archyvuoja ir fotografuoja tėvo darbus, padeda atrinkti kūrinius parodoms, yra ir šios parodos bendrakuratorius. 

Štai, sėdime grupėje, vyksta pokalbis, temos banalios: kada atvažiavote – kada išvažiuojate – puiku; aš išsijungiu, kitaip sakant, neriu į savo vaizduotės pasaulį, nežinau ir negirdžiu, kas kalbama, apie ką, aš kuriu – paveikslą, performansą – arba rašau eiliuotą kūrinį mintyse. Mano sūnus žino šią būseną ir sako: nusileisk ant žemės. Būsena tarp realybės ir sapno, buvimas čia, bet ir kažkur kitur, tai vyksta ir stebint meno kūrinį – esame šalia jo, bet mūsų vaizduotė nukelia kitur. Kiekvieno vaizduotės kelionė priklauso nuo individualaus jautrumo, pastabumo, gebėjimo mąstyti sąvokomis. 

Visose nuotraukose, kaip matote, centrinis veikėjas yra žmogus. 

Žmogus, žmogelis mano kūryboje – scenoje, popieriuje, paveiksle, iliustracijoje, grafikos darbelyje, eskize, judantis, su rūbais, nuotraukoje nuogas, žmogus tam tikroje situacijoje, pagal piešinį, pagal mane, pagal nuojautą, žmogus žmogelis name, rėmuose, dėžėje, izoliuotas, už tvoros, už linijos, už durų, už lango, kažką veikia, tarp daiktų, elementas, dalis, priklausomybė…