14. MINIATIŪROS

Šiuo metu esate šioje ekspozicijos vietoje.

Staiga mane pašaukė į privalomąją tarnybą sovietų armijoje, ir sėkmės siūlas nutrūko. Buvau uždarytas už aukštos tvoros. Apėmė neviltis. Į ginklus net žiūrėti buvo sunku. Laimei, automato beveik niekada rankose nelaikiau. Sužinoję, kad esu dailininkas, davė kitokio darbo – visus metus plačia plakatine plunksna rašiau, rašiau be galo ilgus ideologinius sakinius rusų kalba, nesistengdamas net suvokti tų žodžių prasmės. 

Tačiau menininkas ilgą laiką be kūrybos negali nusėdėti. Stasys pradėjo tapyti paslapčiomis, nors ir tai buvo griežtai draudžiama.

Toje dirbtuvėje buvo ir aliejinių dažų. Praplėšęs antpečius radau drobės gabalėlių, ant jų ėmiau tapyti aliejines miniatiūras.

Negana to, kaip tik tuo metu aplinkui mėtėsi nereikalingi juodi vokeliai, kurie buvo skirti apsaugoti fotopopierių nuo šviesos. Ir čia Stasys įžvelgė galimybę kūrybai.

Kareiviai mėgo fotografuotis, patys ryškindavo juosteles, darydavo nuotraukas. Likdavo daug juodų fotopopieriaus pakuočių. Pabandžiau ant jų tapyti guašu, akvarele. Efektas buvo toks netikėtas, kad pasakiau sau – tų mažyčių paveiksliukų tapymas bus mano LAISVĖ nelaisvėje.

Miniatiūras Stasys slaptai tapė darbo metu ir slėpė jas tarp popierių.

Rašydamas beprasmiškus tekstus ant baltų kartoninių plokščių, po jomis slėpdavau mažuosius savo paveikslėlius. Juose buvo ir abstrakcijos, ir siurrealizmo, ir absurdo: 

paukščiai besparniai, žvėreliai bekojai, katinėlis, kurį pervažiavo mašina; šulinio rentinys, sukantis kūną; medis pypkėje, durys miške…

Mažas formatas įpareigojo Stasį ieškoti būdų į nedidelį plotą sutalpinti dideles reikšmes. 

Tai paskatino metaforišką, simbolinę raišką. Miniatiūros yra tarsi Stasio taro kortos.

Apžiūrėkite miniatiūras atidžiau. O jas tyrinėdami, prisiminkite ir tai, kad jos yra tokios trapios, kad muziejininkai kabindami miniatiūras ekspozicijoje naudojo  baltas pirštines, kad kūrinių nepažeistų.