Dalis parodos „ICON-O-STASYS“ darbų lieka eksponuojami nuolat.
2024 metų gegužę Stasys grįžta į savo gimtąjį Lepšių kaimą Panevėžio rajone. Būtent dabar visuomenei duris atvėrė Stasio vardo muziejus Panevėžyje. Ir kas galėjo įsivaizduoti tokią ateitį čia, mažame kaimelyje, suklypusiame mediniame statinyje kiauru stogu, pilnu baubiančių ir maurojančių gyvulių, kur nebuvo girdėti jokių tėvų skaitomų pasakų. Vos už valandos kelio pėsčiomis nuo Lepšių, Panevėžio centre, išdidžiai stovi baltas stačiakampis pastatas. Stasio šeimos sodybos pastatai galėtų tilpti naujojo muziejaus viduje, panašiai kaip „Lego“ kaladėlės arba kaip vaikų sudėtos „brangenybės“ telpa degtukų dėžutėje. Senoji sodyba sunyko jau prieš daugelį metų. Dabar ten tik tuštuma…
Tačiau daiktai ir prisiminimai niekur nedingo. Jie tebėra – ryškūs ir sustingę Stasio prisiminimuose: namas, šulinys, kastuvas, grėblys, dalgis, kopėčios, vežimo ratas, šiaudų krūva…
Jo vaikystės vieta buvo savotiškai niūri, bet kartu provokuojanti bei įkvepianti. Mažasis Stasys visada rasdavo būdų pabėgti į savo vaizduotės ir kūrybos pasaulį. Kurdamas žaidimams vaizdingus personažus, menininkas panaudodavo rastus objektus – tinklinės tvoros vielą ar šiaudus iš kluono. Tie personažai įkvėpė ir po daugelio metų tapo jo kūrinių, vėliau pavadintų vienos linijos piešiniais, motyvais.
Stasiui Eidrigevičiui, vizualaus meno kūrėjui, menininkui multiinstrumentalistui, nuolat kyla unikalių idėjų, kurių įgyvendinimui reikia įvairiausių meninės išraiškos priemonių, ne vien pieštuko ir popieriaus. Laisvai renkantis kūrybos priemones gimsta unikali Stasio tapyba, plakatai, iliustracijos, pastelės, grafika, piešiniai, akvarelės, skulptūros, instaliacijos, fotografija, performansai, scenografija, kostiumai, tekstai, režisūra ir net vaidyba. Jo darbuose daugiausia vaizduojami žmogiškų savybių turintys kūnai, kartais papildyti kūno dalis atstojančiais buitiniais ar ūkiniais įrankiais. Jo kūryboje gausu ir gyvūnų bei architektūrinių motyvų. Stasio sukurtos į žmones panašios būtybės dažnai yra be galūnių. Tačiau jos vis tiek geba judėti ir būti gyvybingos su kitų žmonių, objektų, augalų ar gyvūnų pagalba, nors vis tiek išlieka gana suvaržytos ir apribotos. Menininko subjektai ir objektai susijungia į vientisą nenutrūkstamą grandinę.
Stasio žmogaus kūnai, taip pat kaip ir veidai yra lengvai atpažįstami. Vienas jų – be akių, nosies, burnos, kaip matyti daugelyje jo vienos linijos piešinių, kito personažo veidas gali būti daugiasluoksnis – apjungtas su kasdieniais objektais ar kitais veidais. Tokie Stasio kūriniai dekoratyvūs ir sodrių spalvų, iš jų giliai žvelgia puikiai atpažįstamos Stasio tapomos akys. Dar kitas personažas yra pasmerktas būti ilganosiu Pinokiu. Šis veikėjas pirmiausia pasirodė jo ekslibrisuose1976 m., vėliau ir kitų žanrų kūriniuose. Stasio talentas kurti prasmes įvairiomis technikomis ir skirtinguose žanruose leidžia jam megzti ryšį su įvairių kartų auditorija. Jis iliustravo daugybę knygų vaikams ir suaugusiems, kurios buvo išleistos įvairiomis kalbomis visame pasaulyje.
Stasio Eidrigevičiaus parodos pavadinimas „ICON-O-STASYS“ gali skambėti mįslingai, tačiau jis perteiktas žaidybine forma. Siūlomos kelios interpretacijos, kuriomis galima vadovautis, tačiau parodos pavadinimą kiekvienas gali suvokti savaip. Galime tarti „icon“ arba „icono“ Stasys, galiausiai vis vien atpažinsime žodžio ikona reikšmę. Tačiau atskyrus simbolį O, jis įgauna kitą prasmę – perteikta asociacija su veidu arba akimi, nupaišytais primityvizmo stiliumi. Abu šie elementai yra ryškūs Stasio kūryboje. Taip pat jie gali žymėti sankirtos tašką – Stasio ir žiūrovo arba žiūrovo ir muziejaus.
Teksto autorė: Lina Albrikienė
Parodos kuratoriai: Lina Albrikienė, Ignacy Eidrigevičius
Architektūra: IMPLMNT
Dizainerės: Rūta Rancevaitė, Sigutė Chlebinskaitė
Šviesų dailininkas: Renaldas Bartulis